Šiam pirkiniui numatyta skirti apie milijardą litų. Aiškėja, kad pirkimo procedūras jau pradėjusi Krašto apsaugos ministerija kelia itin mažus reikalavimus būsimųjų šarvuočių apsaugai nuo priešo ginklų, ignoruoja karių saugumą, jų misijos efektyvumą ir nacionalinius gynybos poreikius.
Tai rodo redakcijos turimi karinės technikos gamintojams išsiųsti šarvuočių operaciniai kariniai reikalavimai. Be to, kai kurie konkurse iškelti techniniai reikalavimai sukuria palankumo atmosferą vieniems gamintojams ir susilpnina galimybes konkurse lygiateisėmis konkurencijos sąlygomis dalyvauti kitiems.
Konkurse – devynios įmonės
Liepos 17 d. Krašto apsaugos ministerija devyniems užsienio šalių gamintojams išsiuntė prašymus pateikti visapusišką informaciją apie jų gaminamas ratines pėstininkų kovos mašinas. Atsakymų laukiama iki spalio 16 d., o pirkimo sutartis su gamintojais planuojama pasirašyti ne vėliau kaip 2015 metų spalio pabaigoje.
Pristatydamas šį pirkimą, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigė, kad „pėstininkų kovos mašinų įsigijimo projektas yra vienas iš ilgalaikių Lietuvos kariuomenės modernizacijos etapų, kuris neabejotinai sustiprins Lietuvos gynybinį pajėgumą ir įsipareigojimus NATO“.
Šarvuočių pirkimo konkursui vadovaujantis KAM Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius, brigados generolas Gintautas Zenkevičius, savo ruožtu, teigė, kad naujos mašinos leistų „lygiaverčiai veikti su sąjungininkais ne tik operacine, bet ir technine prasme“. Būsimo sandorio kaina nebuvo nurodyta, tačiau ją dar šių metų vasarį, pristatydamas savo veiklos gaires, įvardijo J. Olekas – maždaug 350 mln. eurų (daugiau kaip 1 mlrd. 200 mln. litų), už kuriuos planuojama įsigyti kovinių pėstininkų mašinų dviems mechanizuotiesiems batalionams.
Autoritetingo leidinio „IHS Jane‘s Defence Weekly“ pranešimu, informacijos užklausos išsiųstos Prancūzijos „Nexter Systems“, Suomijos „Patria“, Vokietijos „Krauss-Maffei Wegmann“ (KMW), Izrael'io „Elbit Systems“, Italijos „Iveco“, Lenkijos „Wojskowe Zaklady Mechaniczne“ (WZM), Šveicarijos „General Dynamics European Land Systems – MOWAG“, bei dviem Turkijos įmonėms: „FNSS Savunma Sistemleri“ ir „Otokar“.
Aštuonios įmonės gamina 8 ratų kovines pėstininkų mašinas su įvairiais šarvais ir ginkluote: prancūzų „Nexter Systems“ 18 tonų VBCI, Suomijos įmonė – panašios klasės „Patria“, vokiečių KMW – iki 33 tonų masės modulinus daugiafunkcinius šarvuočius „Boxer“, Italijos „Iveco“ – kovines pėstininkų mašinas „Freccia“, šveicarų koncernui pavaldžios įmonės – „Piranha 3“ ir „Pandur 2“, turkų FNSS – šarvuočius PARS, turkų „Otokar“ – ARMA. Izraelio bendrovė „Elbit Systems“ šarvuočių negamina, tačiau tiekia kovinės technikos gamintojams ginkluotės ir jos valdymo sistemas.
Apsauga – tik nuo „Kalašnikovų“?
Anot redakcijos turimų dokumentų, kovinėms pėstininkų mašinoms keliami reikalavimai, kad įgulos apsaugos lygis atitiktų ne mažesnį kaip NATO standarto STANAG 4569 antrąjį lygį, o apsauga nuo granatų ir minų sprogimų turi būti ne mažesnė nei to paties standarto 2a/2b lygis. Be kita ko, reikalaujama, kad gamintojai pasiūlytų 8X8 formulės (aštuoni ratai, visi varomi) mašinas su ginkluotės bokšteliu, kuriame būtų sumontuotas ne mažesnio nei 25 mm ir ne didesnio kaip 40 mm kalibro automatinis pabūklas bei 7,62 mm kulkosvaidis „FN Herstal“ (Belgija).
Nurodytas STANAG 4569 2-ojo lygio standartas numato, kad šarvas privalo apsaugoti įgulą nuo iš 30 metrų atstumo iššautos 7,62 kalibro kulkos bei nuo po ratu, vikšru arba kėbulo centru sprogusios 6 kilogramų minos. Kitaip tariant, lietuviškajam naujos kartos šarvuočiui, kuriam numatyta tarnauti 30 metų, keliamas reikalavimas apsaugoti įgulą ir transportuojamus karius nuo 20 amžiaus penktojo dešimtmečio sovietinio „Kalašnikov“ automato ugnies ir standartinės prieštankinės minos.
Daugelyje valstybių planuojant kovinės technikos įsigijimus, pirmiausia įvertinamos grėsmės, o atsižvelgiant į jas, siekiama įsigyti pranašesnę nei turi potencialus priešininkas ir geriau nuo jo turimo arsenalo apsaugančią ginkluotės sistemą. Tik nuo „Kalašnikov“ kulkų apsaugančio šarvuočio pirkimas sunkiai pateisinamas dabartinėmis saugumo sąlygomis, kai potencialus priešininkas – Rusija – savo šarvuočius ir kovines pėstininkų mašinas standartiškai ginkluoja jau nebe sunkiaisiais 14,5 mm kulkosvaidžiais, bet automatiniais 30 mm ir 100 mm pabūklais, nekalbant apie valdomas prieštankines raketas.
Galima daryti prielaidą, kad krašto apsaugos ministras J.Olekas, kalbėdamas apie tai, jog naujų šarvuočių pirkimas esą sustiprins Lietuvos gynybinį pajėgumą, buvo arba nepakankamai informuotas apie šiai technikai iškeltus reikalavimus, arba suklaidintas. 2-ojo apsaugos lygio šarvais padengta kovinė pėstininkų mašina būtų lengvai sunaikinama iš analogiškos priešo technikos per 2-3 kilometrų atstumą.
Pasirinkimas jau aiškus?
Nusistebėjimą, kodėl reikalavimuose nurodytas mažiausiai 2, o ne didesni 3-as, 4-as, 5-as ar 6-as NATO standarto lygis, sustiprina faktas, jog tokio apsaugos lygio kovinę pėstininkų mašiną gali pateikti kaimyninėje Lenkijoje įsikūrusi gynybos pramonės gigantė „Wojskowe Zaklady Mechaniczne“ (WZM). 2013 metų spalį Rukloje esančiame Gaižiūnų poligone, kartu su Vokietijos koncerno KMW produkcija, buvo demonstruojama WZM, pagal Suomijos „Patria“ licenziją pagaminta pėstininkų kovinė mašina „Rosomak“.
Į Lietuvą buvo atgabenta ir KAM ekspertams pristatyta iki 15 tonų sverianti mašina, kurios šarvinė apsauga atitiko būtent STANAG 2-ąjį lygį. Tąkart su „Rosomak“ varžėsi vokiečių šarvuotis „Boxer“, turintis 6-ojo lygio apsaugą, saugančią nuo keliolikos kilogramų minos, 25 mm pabūklų sviedinių, iššautų 500 m atstumu ir net 155 mm artilerijos sviedinių. Lietuvos KAM atstovų simpatijas sukėlė tai, kad „Rosomak“ buvo demonstruojamas su 30 mm pabūklu, skirtingai nuo „Boxer“ su .50 kalibro sunkiuoju kulkosvaidžiu.
Tačiau „Boxer“ gali būti ginkluojamas ne tik bokšteliu su 30 mm, bet ir 155 mm „haubica“ pabūklu. Tokius modelius KMW šiemet birželį pademonstravo Paryžiuje, tarptautinėje ginkluotės technologijų mugėje „Eurosatory 2014“.
Dauguma KAM kvietimus gavusių gamintojų net nesiūlo kovinės technikos su mažesnio kaip 3-as STANAG apsaugos lygio šarvais (apsaugo nuo didesnio greičio 7,62 mm kulkos iš 30 m, 8 kg minos). Priešingai, dauguma gamintojų siūlo techniką, patikrintą pastarojo meto konfliktuose, užtikrinančią kuo geresnę karių apsaugą, ypač nuo prieštankinių granatsvaidžių, minų ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų. Šiuolaikinių kovinių mašinų, skirtingai nei ankstesnės kartos technikos, šarvai nėra vienas ištisinis plieno luitas.
Šarvuočių plieninis arba aliuminio korpusas padengiamas kompozitinėmis arba plieninėmis plokštėmis, kurios, priklausomai nuo užsakovo norų, yra skirtingo storio ir stiprumo, ir, teoriškai, gali būti keičiamos. Todėl, iš principo, įmanoma įsigijus šarvuotį su 2-ojo lygio šarvu, vėliau pakelti jo apsaugą iki, pavyzdžiui, 4 lygio. Tačiau tai itin brangu, o pagaminti naujas šarvo plokštes užtruktų ilgai.
Todėl netgi prielaida apie tai, kad pirmiau bus perkamos mašinos „plonais“ šarvais, o vėliau juos esą galima būtų pakeisti „storesniais“, neatitinka nei karinės, nei ekonominės logikos, nekalbant jau apie nacionalinio saugumo interesą už optimalią kainą įsigyti maksimaliai apsaugotą ir ginkluotą bei modernų šarvuotį.
Dėmesį atkreipia tai, kad kvietimas išsiųstas Izraelio bendrovei „Elbit systems“, gaminančiai ne šarvuočius, o jų ginkluotę. „Elbit“ garsėja pažangiais sprendimais diegiant nuotoliniu būdu valdomus ginkluotės bokštelius ir Europoje yra laimėjusi ne vieną sandorį modernizuojant senus šarvuočius ar aprūpinant nuotolinio valdymo ginklais naujas kovines mašinas.
Tarp tokių sandorių – „Piranha“ mašinų apginklavimas Rumunijos ir Belgijos kariuomenėse bei Slovėnijos įgyjamų „Patria“ šarvuočių ginklavimas. Tačiau tai ne vienintelė Izraelyje, o juo labiau – Europoje, įmonė, gaminanti ginkluotės sistemas šarvuotai technikai. Todėl kyla klausimas, kodėl kvietimai dalyvauti konkurse neišsiųsti ir kitoms pabūklus gaminančioms kompanijoms.
Neatmestina galimybė, kad konkurso metu Lietuvai pasiūlymą drauge galėtų pateikti dvi įmonės: šarvuočių ir bokštelių su pabūklais gamintojos. Tokia partnerystė įmanoma tarp kompanijų, praeityje jau įgyvendinusių analogiškus projektus, pvz., tarp „Elbit“ ir „Patria“ arba pagal jos licenciją „Rosomak“ gaminančios Wojskowe Zaklady Mechaniczne“.
Rytų Europoje – korupcijos skandalų pėdsakai
NATO narėmis tapusių Rytų Europos valstybių siekis modernizuoti savo šarvuočių pajėgumus priviliojo milžiniškų užsakymų besitikinčius gamintojus. Pagundoms pasipelnyti mainais už palankumą vienų ar kitų gamintojų atžvilgiu, kaip įtaria teisėsauga, pasidavė net kelių valstybių, pirkusių naujus šarvuočius, aukšti pareigūnai. Slovėnijos vyriausybė 2006 m. apsisprendė pirkti iš Suomijos „Patria“ šarvuočius savo kariuomenei, patvirtindama 275 mln. eurų užsakymą.
Dėl kaltinimų korupcija šiame sandoryje buvo nuteistas buvęs Slovėnijos ministras pirmininkas Janezas Jansa bei keli kariuomenės pareigūnai, o Suomijoje atsistatydino „Patria Oyj“ prezidentas Jorma Wiitakorpi.
Už grotų atsidūrė ir tarpininkas Austrijoje. Korupcijos byla penkių „Patria“ vadovybės narių atžvilgiu Suomijoje, neturint pakankamai įrodymų, nutraukta šiemet vasarį.
Slovėnijos vyriausybė 2012 m. nutraukė minėtą sandorį. Kroatijos kariuomenė 2007 m. užsakė iš „Patria“ 84 šarvuočius už 112 mln. eurų. „Patria“ bylą tiriantys Suomijos kaltintojai dėl šio sandorio korupcijos šešėlį meta buvusiam Kroatijos prezidentui Stjepanui Mesičiui, buvusiam ministrui pirmininkui Franjo Greguričiui ir dar dviems įtakingiems kroatų verslininkams.
