Šią savaitę vienas nepaprastas žmogus (turtuolis, kurio gyvenimas pensijoje neturėjo kelti jokių rūpesčių, kuriam ištikimybę prisiekinėjo milijonai, o tūkstančiai gatvėse prašė autografų ir nuotraukų) pasirinko – jis tiesiog nebesulauks mane užkalbinusios pensininkės amžiaus. Rugpjūčio 11 d. Tiburone, Kalifornijoje (JAV), aptiktas 63 metų Robino Williamso kūnas.
Dar vienas begalinio linksmumo žmogus, kurio gyvenimas žavėjo milijonus ir, be abejo, kėlė pavydą, papildė vis ilgėjantį nusižudžiusių „fainų bičų“ sąrašą. Freddie Prinze’as buvo 22 m., Heathas Ledgeris – 28 m., Vytautas Šapranauskas – 54 m. Visi jie buvo labai linksmi, žavūs, mylimi.
Negi visiems jiems pritrūko meilės sau? Ar gyvenimui?
Jau girdžiu: priklausomybė nuo svaigalų – tai liga, kurią perkame patys ir už savo pinigus. Priklausomybė kelia depresiją, o depresija žudo nesirinkdama. Tačiau kodėl tuomet depresija dažniau žudo ne tuos, kurie skundžiasi, o tuos, kurie savo buvimu priverčia aplinkinius užmiršti nuoskaudas?
Atsakymas paprastas – nes būti visiems žinomu „fainu biču“ yra viena sunkiausių ir pavojingiausių profesijų pasaulyje. Nes kiekvienas vietoj skundo pasakytas juokelis turi savo kainą. Nes kiekviena šios dienos blizgesio per prievartą akimirka nužudo rytojaus ramybės valandą. Nes kiekvienas pokštas gimsta iš skausmo, į kurį tik kai kurie moka pažvelgti iš kitos pusės.
O svarbiausia, kad pasirinkęs visiems visada rodytis linksmas, energingas ir šmaikštus, likęs su savimi būni priverstas vienas išgyventi tai, kas liko: liūdesį, baimes, nepasitikėjimą ir nerimą.
Kas nepastebėjo, kad „fainiausiems bičams“ kažkodėl vis nesiseka asmeninis gyvenimas? Atsakymas paprastas – ne taip jau ir lengva rasti artimą žmogų, kuris sutiktų su tavimi dalytis tik juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis, nes viską, kas gera, tu jau išdalijai visiems.
Todėl sudrėkus akims dėl fantastiško aktoriaus R.Williamso, aš ir vėl prisimenu sustabdžiusią mane gatvėje pensininkę.
Ar minėjau, kad ji stūmė vežimėlį su kūdikiu? Galbūt tai anūkas, o gal ji dirba aukle. Kad ir kaip ten būtų, būtent tas vežimėlis ir parodo tikrą jos turtą. Ir primena apie tikrą „fainų bičų“, kurie dar ir milijonieriai, skurdą. Tą skurdą, kuris ir tampa tikrąją depresijos ir priklausomybių priežastimi.
Žmogus, kuris per dažnai glėbesčiuojasi ekrane, nebeturi jausmo atsargų tikriems apsikabinimams su tais, kurie išties svarbūs už ekrano. Žmogus, kuris virsta simboliu, nebežino, kas yra gyvenimas, o kas – serialas. Jam, kaip paprastam žmogui, jo, kaip nepaprasto žmogaus, asmeninis gyvenimas irgi virsta dar vienu serialu.
Gera nuotaika kelia pavydą, blogi poelgiai – smalsumą, o kiekvienas žingsnis – poreikį jį vertinti. Ir niekada negalima užmiršti, kad privalai būti „fainas“!
Kokia gi galiausiai šio mano nekrologo „fainumui“ išvada ar moralas? Jokia. Tiesiog kiekvieną kartą, kai apsikabinę artimąjį prajuokiname jį to paties R.Williamso pokštu ar piktai burbėdami parduotuvėje primename sau kažkokį komedijos herojų, prisiminkime, kad yra žmonių, kurie dėl tokio niekalo kaip mūsų gera nuotaika aukoją savąją.
Ir kiekvieną kartą, kai norėsime piktai pakalbėti apie „tų žvaigždžių“ nenormalų gyvenimą, narkotikus, alkoholį ar „iš neturėjimo kas veikti išsigalvotas“ depresijas, prisiminkime, kad tikrasis tų žmonių gyvenimas – ekrane ir scenoje. O visi spaudos ar policijos pranešimai iš realybės tėra prastai surežisuotas pasirodymas, kurį reikėtų kuo greičiau užmiršti.
Taigi nesakykite man, kad „faino bičo“ R.Williamso nebėra – juk ekrane rodo ir rodys „Mirusių poetų draugiją“, „Džiumandži“, „Labas rytas, Vietname“, „Naktį muziejuje“, „Ponią Dautfajė“.
„TV antena"
