Pastaruoju metu kelių veikėjų iš grožio, sporto ir meno pasaulio sukeltas šurmulys dėl V.Urbanavičiaus kūrinio buvo išsikvėpęs ir nuobodus kaip šeštą kartą žiūrimas holivudinis filmas.
Tiek „Krantinės arką“ į kitą vietą užsimoję perkelti peticininkai, tiek į jų renkamus parašus reagavę skulptūros gerbėjai neišryškino nė vieno naujo niuanso, kurio nebūtume girdėję anksčiau. Nebent tai, kad per penkmetį tam tikros visuomenės dalies mąstymo pagrindas ir požiūris į meno kūrybą iš esmės nepasikeitė. Apmaudu, bet atrodo, kad ta visuomenės dalis – didžioji.
Kai tik prabylama apie „Krantinės arką“, pirmiausia prisimenama kaina. Kritikai rėžia, jog sostinę esą darkančiam „Vamzdžiui“ buvo ištaškyta net 100 tūkstančių litų. Ką tai reiškia?
Atmetus visus pašalinius išvedžiojimus tai susiję su nekintančiu griežtu požiūriu į menininkus: tai atmatos ir parazitai, kurie turėtų kurti už grašius, o geriausia nemokamai. Kvietimų į renginius kaulijimas ir piratinių kopijų pumpavimas – tik nereikšmingos detalės.
Svarbiausia, kad šiuo atveju nėra jokio reikalo kalbėti apie skonio skirtumus, patikimo ar grožio kriterijus.
Vis didėjančiai visuomenės daliai visas menas, atsisakęs pramogos ir lengvabūdiško linksminimo, yra prastas, nuobodus, neįdomus, neįveikiamas. Kitaip tariant, naikintinas.
Juolab kad kiekvienas jaučiasi pajėgus pats tokį „Vamzdį“ išlankstyti, tokį verlibrą sudėlioti ar tokį paveikslą nuteplioti.
Profesionalumo krizė – dar vienas aspektas, kurį norėdamas ar nenorėdamas išryškino V.Urbanavičius, o į jo spąstus pateko daugybė visokių peticijų rašinėtojų.
Šiuo metu rašytojai fotografuoja, namų šeimininkės rašo romanus, politikai šoka, krepšininkai recenzuoja vienintelį per visą savo gyvenimą matytą meno kūrinį, manekenės apskritai žino viską ir todėl visada yra teisios.
Tai nėra blogai. Saviraiškos ir mėgėjiškumo triumfo laikais kitaip ir negali būti.
Tiesiog turime susitaikyti, kad ir dėl to tikrų meno šedevrų, kurių nesijaustume pajėgūs pakartoti, ilgainiui tiktai mažės. Ir ne vien Lietuvoje, kurioje terpė jiems atsirasti apskritai yra, švelniai tariant, ne itin palanki.
Kad jau penkti metai vis atsiranda tokių, kuriems kliūva „Krantinės arka“, – šiuo požiūriu simptomiška.
Dauguma įsivaizduojame gyvenantys tokiame patogiame ir gražiame pasaulyje, kad iki visiškos laimės tereikia pataisyti kai kuriuos trūkumus – sumažinti nedarbą, biudžeto deficitą, uždrausti rūkyti ir nuversti „Vamzdį“.
„Krantinės arkai“ toloka iki šedevro, bet siekis su ja susidoroti rodo akivaizdžią visuomenės mąstymo kryptį – pas mus dažniausiai stengiamasi ieškoti savotiškų žaibolaidžių, kuriuos būtų galima užsipulti ir jei ne fiziškai, tai morališkai sužlugdyti.
Netiesa? O ar jums teko matyti ar pasirašyti bent vieną peticiją, kuria būtų siekiama apginti ar išaukštinti tikrai gerą meno kūrinį ar kūrėją?
Tokių kūrinių ir kūrėjų tikrai yra. Tik jie visuomenės dėmesio dažniausiai sulaukia seilėtų komentarų po nekrologais pavidalu.
Kol esame visiškai nesmalsūs ir patys sau neįdomūs, nereikia stebėtis ir tokiais „Krantinės arkos“ priešų niurzgėjimais, esą dėl tokio kūrinio iš gėdos nėra kaip pasiteisinti prieš jį išvydusius užsieniečius. Ar tikrai nėra kaip?
Jei koks italas savo svečią nusiveda prie iš pirmo žvilgsnio nei šiokios, nei tokios instaliacijos, tai prisuokia tiek komplimentų ir legendų, kad svečias dvi dienas jaučiasi lyg išvydęs gyvą Renesanso genijų L.da Vinci, tapantį „Paskutinę vakarienę“.
Ką iš mūsų išgirsta turistas, bedęs pirštu į „Krantinės arką“? Kad šitą „Vamzdį“ visi nori nugriauti, tačiau sostinės valdžia neleidžia. Ir tai tik geriausiu atveju, nes dažniau jis priverstas klausytis neartikuliuoto mykimo arba tylos, palydimos gūžtelėjimu pečiais ir akių sukimu į šalį.
O juk viena viso tikro meno funkcijų yra ne iškart patikti, o pasiūlyti temų mąstyti, bendrauti, diskutuoti.
Aišku, tai bus įmanoma tik tada, kai tvirtai jausitės drąsios ir kūrybingos šalies, o ne marazmatikų politikų už virvučių tampomos valstybės atstovu.
Tik tuomet turistui, bedusiam pirštu į „Krantinės arką“, galėsite ramiu ir tvirtu balsu ištarti: „Man ši skulptūra nepatinka, nes tai ne geriausias V.Urbanavičiaus kūrinys. Žmonės ją juokais vadina sostinės politikos kanalizacijos vamzdžiu.
O pačiam autoriui tai – vartai, jungiantys senamiestį su naujamiesčiu, šmaikšti nuoroda į pogrindinį vamzdžių ir vamzdelių labirintą, slypintį ne tik po kiekvienos žvaigždės oda, bet ir po puošniuoju Vilniaus baroku.“
Patikėkite, tai padarys įspūdį ne tik užsieniečiui, bet ir jums pačiam. Nuo tos akimirkos užsimanysite griauti vamzdžius vieną po kito. Tik ne Neries krantinėje, o savo galvos kanalizacijoje, užkimštoje svetimų minčių.
