Kontrolė yra Tvarkos, Gėrio, Įstatymo simbolis, Chaosas – Netvarkos ir Blogio stichija. Įtampa tarp šių skirtingų pradų, jų kova ir sudaro pasirinkimo laisvės pasaulį.
Ir prisiminiau „laukinio kapitalizmo“ laikus Lietuvoje, pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač pirmąjį penkmetį.
Taip, tada socialinė rūpyba buvo apverktinos būklės, į gatves pasipylė elgetos, pensininkai dejavo garsiau, nei dabar. Tačiau tų pensininkų niekas nevaikė nuo šaligatvių ir tie, kurie buvo verslūs, be patentų ir nemokėdami mokesčių pardavinėjo savo rankomis megztas kojines ir pagamintas šluotas.
Apskritai tai buvo laisvės metas versliemsm žmonėms, ypač kauniečiams. Kiauros sienos? Taip, bet dėka tų kiaurų sienų ir teisinio chaoso iš socializmo griuvėsių šaltinių pramisti galėdavo daugiau veiklių žmonių, nei šiais, tvarkingo briuseliokratinio kapitalizmo Kontrolės laikais. Kontrolė krūvą verslių, savo galva ir rizika gyventi nebijančių lietuvių išginė į svečias šalis. Kartu su su vagimis, kontrabandininkais, prostitutėmis ir kitais nežabotos laisvės šalutinio poveikio sociumui priskiriamais asmenimis.
Tada visuomenė gyveno pagal scenarijų, parašytą Friedricho Nietzschės, kurio drastiškai individualistinės dvasios šiais laikais kartais pasigendu. Bet piktą juoką sukelia kai kurių jaunų filosofų kartojamas sovietmečio stereotipas, F.Nietzschę siejantis su fašizmu.
Na, koks gi iš F.Nietzschės fašistas, jei jis bjaurėjosi antisemitizmu, o vokiečius niekinamai vadino alaus prisisprogusiais biurgeriais?
Laukinio kapitalizmo laikais skęsti gimusieji skęsdavo, plaukti mokėję išplaukdavo.
Dabartinė eurosąjunginė santvarka primena murdymąsi ramioje kūdroje, kur pulkas gelbėtojų įsikibę laiko už glaudžių vienus mauduolius, kurie nenuskęsta tik tol, kol neprageria socialinių pašalpų, o kita gelbėtojų komandos dalis spardo į veidus tiems, kurie plaukia per toli, už nustatytos ribos.
O tada buvo pasaulis be gelbėtojų, be paplūdimio taisyklių, pasaulis be ribų.
Nebuvo tokių kvailų diskusijų, euras gerai ar blogai. Tiko viso pasaulio konvertuojami banko bilietai: doleriai, Vokietijos markės, kronos. Nesvarstėme, parduot užsieniečiams žemę ar ne. Išpardavėme ištisus fermų ir gamyklų kompleksus. Aleksoto turguje galėjai už trijų karvių kainą galėjome nusipirkti kulkosvaidį.
Taip, nebuvo modernių prekybos centrų, bet – daugybė mažų krautuvėlių, tvarkingų ir ne, smirdančių ir kvepiančių, galėjai pasirinkti.
Kauno Laisvės alėja tada tikrai priminė Mažąjį Paryžių: spiečius kavinių, restoranų, užeigų ir bufetų. Rojus smulkiajamm verslui ir vartotojui. Kažkur prie „Kanklių“ buvo kavinė, kurioje galėjai gauti fantastiškos prancūziškos svogūnų sriubos. Jau nekalbu apie tikrų prancūziškų patiekalų restoraną „Tete a Tete“ Vytauto prospekte.
Dabar Kauno, kaip ir visos Lietuvos miestų kavinėse įsiviešpatavo picerijų, greitojo plastmasinio maisto, kebabų, to „marozų“ skanėsto vienoda, nuobodžiai tvarkinga plokštuma.
Pirmasis laisvės dešimtmetis buvo laikas, kai televizija rodė ne vienus ir tuos pačius iki gyvo kaulo įgrįsusius konkursus, sakinio suregzti negebančias mergeles ir jaunikaičius iš specialiųjų internatų bei debiliškas atseit humoro laidas kaip „Juoko kovos“, o buvo blykstelėjęs pirmasis, nepakartojamas ir kol kas vienintelis tikrai kokybiško lietuviško humoro projektas „Bentski šou“. Pažiūrėkite kada nors per „YouTube“ Tyntos šokį, klipą „Tėviškėlė“ ir suprasite, koks skirtumas, palyginus su dabartine TV pliurze.
Taip, klestėjo reketas ir banditizmas. Bet ir banditai turėjo kažkokį garbės kodeksą, aiškią chaoso tvarką. Pavyzdžiui, Kaune mafijoziams priklausančioje kavinėje „Elvija“ mušdavo menininkus ir hipius, bet pastarieji turėjo savo sambūrio vietą, kavinę „Blue Orange“ Senamiestyje, į kurią treninguotieji nekišo snapo.
Visuomenė reguliavo pati save pagal sinergetikos principus, be jokių ten ES normatyvų.
Jokiu būdu nesu prieš ES, viskas ten gerai iš esmės. Juk visą laukinio kapitalizmo gundantį pragarą ir iškentėme puoselėdami eurointegracijos viltį. Dabar išstoti iš ES reikštų tą patį, kaip, pavyzdžiui, „Žalgiriui“ iškopus į Eurolygos finalą staiga spjauti į viską ir išstoti iš FIBA. Ypač, kai šalia turime kaimynę, kurią valdo rusų nacionalsocialistų vadas Vladimiras Putinas.
Mūsų kartai, sugriovusiai Sovietų Sąjungą ir atidariusiai vartus į Laisvę, istorija skyrė deja, ne Kūrėjo, o Griovėjo misiją. Juk ir kalbant apie Vytautą Landsbergį jį vertiname ne pagal tai, kokį Gėrį jis sukūrė, o kokį Blogį sugriovė. Mes tik su baltu pavydu galime žvelgti į Harmonizacijos parke Prienų rajone susiburiantį jaunimą, kuris pašauktas kurti.
Prisipažįstu, Griovėjo misiją atlikome anaiptol ne tobulai. Mėšlinai, tiesą sakant. Tačiau ko iš norėti iš tų, kurie apie Vakarus žinojo tik iš senų amerikietiškų vesternų, kuriuos įsileisdavo sovietinė cenzūra. „Makenos auksas“, „Sidabrinio ežero turtai“ - žiūrėjome tai, ką prieš kelis dešimtmečius buvo skaitęs Adolfas Hitleris. Ir šitie Karlo Majaus salsvieji pipirai buvo tik menkas pagardas marksisitinei-lenininei košei, kurią mums pilnais samčiais kimšo nuo pradinių klasių.
Ne, iš tiesų turėtume tik džiaugtis, kad revoliucijų, karų, streikų pamokyta Europa sukišo mus į tvarkos, standartų, darbo ir etikos kodeksų futliarą.
Artėja mums laikas padžiauti kaulus, senelių prieglaudos išsiilgo Atgimimo herojų. Su visa pagarba Romualdui Ozolui ir kitiems.
Senatvė yra vaikystės iliuzija, senatvės prieangis – paskutinis jaunystės kvėptelėjimas. Kartu su juo pakyla noras paskutinį kartą įkvėpti būtent pasaulio be ribų, be taisyklių oro. Nes mes per ilgai buvome dusinami, o ištrūkę iš komunistinio standarto tvankumos tapome alergiški bet kokiam standartui.
Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų kartos atstovams kartais ima žiovulys žiūrint į nykiai demokratišką van Rampuy veidą, o romantiškojo teroristo Che Gevaros išprotėjęs žvilgsnis sukelia jaudulį ar kažką panašaus.
Ir kartais knieti sprukti toli į Vakarus. Ne į nulaižytus Vakarų Europos miestus, o kur nors į Boliviją ar Ekvadorą. Ten, kur vienintelis Įstatymas yra Smith & Wesson prie šono, parūdijusio džipo sėdynė po užpakaliu ir aikštingasis Angelas Sargas virš galvos, vienintelis tavo policininkas, tyrėjas, teisėjas ir Premjeras. Tikroji, graži kaip mirtis LAISVĖ su visu savo kraupiu žavesiu ir NEBŪTIES vilione.
