Žinau, nes pats ten buvau.
Tiesa sakant, esu pacifistas ir mane varo iš proto mintis, kad lėšos, kurios galėtų būti skiriamos medicinos tyrimams ar, tarkime, naujiems žygiams į neaprėpiamą kosmosą, dabar tenka ginklų tobulinimui ar kariuomenės aprūpinimui. Antra vertus, jei kiltų būtinybė ginti Lietuvą, noriu būti pasiruošęs.
Panikuoti žmonės linkę tada, kai nežino kaip elgtis. Karo atveju aš nenoriu lįsti po lova, noriu kovoti.
Mane šiek tiek gąsdina žmonės, kurie sako nieko nebijantys. Netgi eiti į priešakines gretas karo atveju.
Kaip teisingai pažymėjo mano neilgos tarnybos metu vienas iš instruktorių, baimės jausmas natūralus, jo neturėti gali tik nestabilios psichikos žmonės. Bebaimis karys – negyvas karys, o iš tokio jokios naudos.
Baimę reikia išmokti kontroliuoti, privalu įgyti automatizuotus įgūdžius, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Artilerija, oro, cheminis, branduolinis, biologinis pavojai, kontaktas su priešu įvairiomis kryptimis – karys turi būti pasiruošęs viskam ir veikti negalvodamas. Gulti ir slėptis, stebėti ir šaudyti, garsiai dubliuoti komandas ir greitai reaguoti – įveikdami kario pradžiamokslį šiuos įgūdžius ištobulina visi.
Taip pat karys turi mokėti naudotis savo ginklu. Ne tik šaudyti, bet ir ardyti, valyti, prižiūrėti ir jei jau išsinešė jį iš ginklinės, niekada nepaleisti iš akiračio. Šiuolaikiniai ginklai ganėtinai nesunkūs ir lengvai prižiūrimi, tačiau tikrai efektyviam naudojimui jie turi tapti tarsi dar viena kario kūno dalimi, o tai įvyksta tik su laiku.
Kitas aspektas – bendras visos kariuomenės gynybinis pajėgumas. Patys Lietuvos piliečiai jį ne itin gerai vertina ir netgi apie galimybes gintis nuo potencialiai gerokai gausesnių pajėgų invazijos vertina labai skeptiškai.
Visgi aš manau, kad mūsų kraštas nebūtų lengvas pasivaikščiojimas jokiam priešui.
Partizaniniam karui, kuriam buvau rengiamas ir aš, paruošti daliniai yra labai mobilūs, puikiai orientuojasi vietovėje ir su maskuote yra praktiškai nepastebimi. Išlįsti iš miško, duoti priešams į kaulus ir greitai pabėgti gerai apmokytam būriui nėra neįmanoma. Niekas mūsų visų nei surasti, nei sugaudyti nesugebėtų.
Tarnyboje kariai taip pat išmokomi dirbti drauge kaip vienas kumštis. Norėdamas išlikti kariuomenėje labai greitai turi išmokti dirbti ne tik su kolegomis, kurių ne nemėgsti, bet ir su tais, kurių visiškai negali pakęsti. Po to jau daug lengviau tampa įsilieti tiek į kitą dalinį, tiek į darbovietės kolektyvą. Nelygu kurį kelią – kariškio ar civilio vėliau pasirinksi.
Klausiamas apie tai, ko dabar labiausiai trūksta Lietuvai ir jos kariams mano tarnybos metu vienas jaunas leitenantas kiek netikėtai pareiškė – patriotizmo. Nemanau, kad jis kažkur dingo ar pastebimai sumažėjo. Tiesiog visi apsnūdome tiek metų gyvendami saldžioje taikos iliuzijoje.
Ir elgiamės keistai – kalbam, kad nieko nebijome, nors nesame pasiruošę kovoti.
