Penkiomis kalbomis kalbantis Izraelio armijos rezervo karininkas A.Zolotinas Kaune gyvena kiek daugiau nei penkerius metus. Iš šio miesto kilusi jo žmona, šeimoje auga du mažamečiai vaikai – 8 metų sūnus ir trejų su puse dukra.
Dešimtmetį Izraelio kariuomenei skyręs buvęs elitinių pajėgų kuopos vadas Kaune atsidūrė pasirinkęs gyvenimą su šeima. Jo žmona neištvėrė karo su Libanu baisumų, su kūdikiu ant rankų grįžusi į Kauną vyrui pasiūlė rinktis – gyvenimas šeimoje ar kovinės operacijos.
Civilį gyvenimą pasirinkęs karininkas trykšta optimizmu. Jis puikiai kalba lietuviškai, įkūręs klubą moko kovinės savigynos „Krav Maga“ paslapčių ir nė kiek nesiskundžia.
– Iš Izraelio atvykote gyventi į iki tol nepažintą Kauną. Ar nebuvo baisu taip drastiškai pakeisti kultūrinę ir geografinę aplinką?
– Jaučiau šiokį tokį jaudulį. Žmonės čia truputį kitokie, šiek tiek šaltesni, tačiau mieli. Gal man pasisekė, tačiau Kaune sutikau labai daug nuoširdžių, geranoriškai padėti pasirengusių žmonių.
Jeigu Vilnius – Lietuvos sostinė, tai Kaunas – lietuvių sostinė. Norint pajusti tikrąją lietuvių tautos dvasią reikėtų važiuoti arba į kaimą, arba į Kauną.
Tačiau čia nėra jokio provincialumo – veikia universitetai, gyvena išsilavinę, mandagūs žmonės. Jeigu ne Kaunas, šio miesto aplinka, mano lietuvių kalbos žinios nebūtų tokios, kokios yra dabar. Pripažinsiu, iš pat pradžių buvo nelengva.
Mano kartos žmonės rusų kalbą, kuri man gimtoji, jau pamiršę, o angliškai – dar nėra gerai išmokę. Todėl, norėdamas tapti visaverčiu visuomenės nariu, privalėjau išmokti lietuvių kalbą.
– Kaip skiriasi gyvenimo ritmas Izraelyje ir Kaune?
– Jūsų šalyje kariniai veiksmai vyko labai seniai. O Izraelyje įlipęs į autobusą niekada negali būti tikras, ar jame nebus sprogmenimis apsikarsčiusio savižudžio. Ši situacija, nuolatinė grėsmė daro įtaką ir žmonių mąstymui, ir elgesiui.
Kai atvažiavau gyventi į Kauną, buvau maloniai nustebęs. Žmonės čia niekur neskuba, jie labai ramūs ir mieli.
Pradėjęs bendrauti su Kaune gyvenančiais karininkais nustebau sužinojęs, kad jie į tarnybą atvyksta 8 valandą ryto, o 17 valandą jau keliauja namo. Aišku, būna mokymai, kelionės į misijas. Tačiau tos šalies kariuomenėje, kuriai skyriau 10 metų, karininko gyvenimas nepalyginti sudėtingesnis.
Anksčiau buvau girdėjęs visokių gąsdinimų rusofobija bei antisemitizmo apraiškomis. Galiu drąsiai pasakyti – visa tai nesąmonės. Gyvendamas Kaune, kur mokosi nemažai studentų iš arabų pasaulio, niekada nebuvau susidūręs su problemomis dėl savo tautybės bei pilietybės. Šis miestas labai liberalus ir tolerantiškas, čia drąsiai galiu pasakyti, jog atvykau iš Izraelio, esu šios valstybės pilietis. Taip pat nejaučiau jokio barjero bendraudamas su arabais iš įvairių šalių, kalbėti mus dominančiomis temomis. Supraskite, problemos yra ten, Artimuosiuose Rytuose, o ne Kaune.
– Dalis kauniečių nuolatos linkę skųstis duobėtomis gatvėmis, keikti ir neveiklumu kaltinti valdžią. Ar Kaune neužsikrėtėte pesimizmu?
– Gyvenu Šilainiuose, Kuršių gatvėje. Daugiabučių kiemai bei įvažos į juos – tragiškos būklės, remonto tikriausiai nemačiusios nuo sovietmečio. Žiemą sniego niekas nevalo, įvažiuoti į juos gana sunku.
Vieną šeštadienį išėjau į kiemą su kastuvu, ėmiau kasti sniegą. Padariau vietą savo automobiliui, apimtas azarto kasiau toliau. Po kurio laiko žiūriu – prie manęs prisidėjo dar vienas kaimynas su kastuvu, po jo – dar keli žmonės. Nepraėjo penkios valandos, ir sniegas visame kieme buvo nukastas. Besidarbuodamas susipažinau su kaimynais, kurių iki to nepažinojau.
Galima bambėti, skųstis, kad kiemai baisiai atrodo, tačiau reikėtų paklausti paties savęs: ką pats padarei, kad kažkas pasikeistų į gerąją pusę. Čia labai daug kas priklauso nuo požiūrio, juk darydami gerus darbus mes keičiame aplinką, kurioje gyvename.
Nesuprantu tų žmonių, kurie būriuojasi prie parduotuvių, geria alkoholį ir skundžiasi, kad nepavyksta rasti darbo arba atlyginimas mažas. Asmeniškai siūliau vienam jų darbą – po treniruotės išplauti sporto salę, tačiau žmogus atsisakė. Jis tiesiog nenori dirbti.
– Kaune ypač aktuali vietų trūkumo vaikų darželiuose problema. Pats auginate du mažamečius vaikus, ar teko su ja susidurti?
– Žinau apie šią problemą, tačiau man kažkaip pavyko jos išvengti. Ko gero, padėjo sėkmė.
Vaikus leidžiu į A.Puškino gimnaziją ir joje veikiantį darželį. Labai gerai, kad Kaune yra ugdymo įstaiga, kurioje vaikai mokomi kalbėti dviem kalbomis – lietuvių ir rusų. Juk šiais laikais kalbų mokėjimas yra didelė vertybė. Pastebėjau, kad į šią mokyklą savo vaikus leidžia ne tik rusakalbiai, apie pusę šeimų yra lietuviai, kurie patys jau nelabai sklandžiai kalba rusiškai.
Į antrą klasę eisiantis sūnus kalba trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir rusų. Nors esu Izraelio pilietis, karininkas, tačiau mano gimtoji kalba – rusų. Todėl stengiuosi, kad mano vaikai mokėtų kuo daugiau kalbų.
– Važinėjate automobiliu. Kaip vertinate vairuotojų kultūrą ir eismo sąlygas?
– Kaune vairuotojų dauguma mandagūs, praleidžia vieni kitus, rodo posūkių signalus. Visai neseniai grįžau iš Izraelio. Patikėkite, palyginti su tenykštėmis eismo sąlygomis, jūs neįvertinate tai, ką turite.
Ne kartą Kaune teko susidurti ir su policijos pareigūnais, apie juos esu taip pat geros nuomonės. Net ir tada, kai nežymiai pažeidžiu kelių eismo taisykles, nepastebėjęs ženklo netyčia šiek tiek viršiju greitį, jie nepuola bausti. Iš pradžių įspėja ir pasiūlo kitą kartą būti atidesniam.
– Apie Kauną atsiliepiate vien teigiamai. Kas labiausiai jus, užsienietį, čia piktina?
– Į neviltį dažnai varo biurokratija, mokesčių sistema. Gal kai kam ji ir atrodo paprasta, tačiau, mano nuomone, be aukštojo išsilavinimo jos nesuprasi.
Tai galiu pailiustruoti asmeniniu pavyzdžiu. Kurį laiką dirbau turėdamas verslo liudijimą, Mokesčių inspekcija pakonsultavo, jų interneto svetainėje sutvarkiau visus formalumus. Atėjus laikui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, buvau nusiųstas į Ligonių kasas, kad gaučiau pažymą, jog prireikus galiu gauti medicinos pagalbą.
Tačiau man buvo paaiškinta, kad pažymos negausiu, nes nemoku mokesčių, supratau, kad juos turi pervesti Mokesčių inspekcija. Vėl grįžęs sužinojau, jog mokesčius mokėjau, tačiau nurodydamas kitą įmokos kodą. O aš juk viską dariau taip, kaip man Mokesčių inspekcijoje parodė. Vėliau paaiškėjo, kad mano sumokėti pinigai niekur nedingo, tačiau Ligonių kasų jie taip ir nepasiekė, bus pervesti kiek vėliau. Todėl užsitęsė leidimo gyventi Lietuvoje pratęsimo procedūra.
– Mokote žmones kovinės savigynos. Ar jums, aktyviam žmogui, trūksta veiklos?
– Nuo rugsėjo pradžios Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre lankysiu paramedikų kursus. Pirmiausia – reikia tobulinti lietuvių kalbos žinias, be to, papildoma civilinė profesija tikrai nepakenks.
Labai noriu išlaikęs egzaminus ir tapęs paramediku bent kartą ar dukart per mėnesį neatlygintinai dirbti su greitosios pagalbos ekipažais, padėti medikams. Tiesiog jaučiu tam poreikį, nes negalima dirbti ir gyventi vien sau. Reikia kažką duoti ir visuomenei, kurioje gyveni.
Šalyje, iš kurios atvykau, labai daug įvairių savanoriškų tarnybų. Žmonės po darbo, neskaičiuodami savo laiko, padeda ir policijai, ir medikams.
Jeigu padėsi kitam, padarysi kažką, kad jo gyvenimas bent šiek tiek taptų geresnis, geriau bus ir tau pačiam.
