XX amžiuje mes turėjome patriarchą Joną Basanavičių, kurio „Aušra“ pažadino miegančią lietuvių Tautą, tačiau turėjome ir Juzefą Pilsudskį, kuris dėl savo ambicijų atplėšė Lietuvos sostinę ir įkalė kruviną pleištą tarp lenkų ir lietuvių tautų.
Tarpukario Lietuvą valdė mylintis Tėvynę Prezidentas Antanas Smetona, tačiau atsirado ir Justas Paleckis – niekingas Stalino kolaborantas. Pokario partizanų epocha garsi didvyriu Adolfu Ramanausku-Vanagu, tačiau žinome ir išdaviką Juozą Markulį-Erelį. XXI amžiuje irgi netrūksta tikrai pasišventusių, atsidavusių Tėvynei žmonių, tačiau atsiranda ir niekšų, kuriuos reikia jau dabar viešinti.
Visai netoli Lietuvos sienų vyksta nuožmi kova, ukrainiečių tauta kaunasi su stipresniu ir labai klastingu priešu – Rusijos imperializmu. Kasdien žūsta nekalti civiliai žmonės – vaikai, moterys, senukai, tūkstančiai ukrainiečių nesijaučia saugūs savo namuose ir yra tapę karo pabėgėliais. Lietuvių tauta niekada nebuvo abejinga istoriniams mūsų sąjungininkams ukrainiečiams. Viduramžiais kartu kovėmės prieš maskolių ekspanciją, o XX amžiuje prieš bolševikus. Kai 1991 metais Kremliaus išgamos bandė trypti mūsų nepriklausomybę, ukrainiečių tauta palaikė mūsų kovą.
Tačiau dabar mūsų tautai turėtų būti labai didelė gėda, nes vienas mūsų šalies politikėlis, galimai susigundęs 20 Judo sidabrinių, visam pasauliui transliuoja klastingą Kremliuje paruoštą propagandą.
„Koloradiniai“ imperiniai šovinistai pasigardžiuodami pabrėžia, kad Rolandas Paulauskas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Ar po viso to purvo, kuriuo apipila ukrainiečius jis vis dar yra vertas signataro vardo – nežinau, ne man spręsti, gal apie jo poziciją galėtų pasisakyti jo kolegos, ar visas Signatarų klubas.
Tačiau esu įsitikinęs, kad sieti Rolandą Paulauską su Tautos Referendumu, dažnai žiniasklaidoje populiariai vadinamu „Žemės referendumu“ arba „Žemės gynėjų Referendumu“ tikrai nėra galima. Būdamas vienu iš Referendumo koordinatoriumi atsakingai pareiškiu, kad man neteko girdėti, kad ponas Rolandas Paulauskas rinktų parašus, juos tikslintų, dalyvautų Vyriausiosios rinkimų komisijos ar teismų dėl referendumo posėdžiuose.
Kiek žinau jis nesiregistravo nei apylinkės komisijos nariu, nei stebėtoju. Visi jo „nuopelnai“, tai keletas filosofinių pasvaiščiojimų radio eteryje, kuriais neaišku ar buvo padaryta daugiau naudos ar žalos. Todėl 2014-07-24 dienos straipsnio portale lrytas.lt antraštė „Lietuvos žemės „gynėjas“ lenkiasi Kremliui ir keikia B.Obamą“ gali būti klaidinanti.
Visus 10 mėnesių nuo parašų referendumui surengti rinkimo pradžios iki balsavimo referendume dienos prie mūsų bandė prisiplakti penktosios kolonos atstovai, kurie kompromitavo mūsų idėjas ir duodavo ginklus į rankas oponentams, kurie visaip bandė įrodyti, kad neva referendumas kuo nors naudingas Rusijai.
Vienas iš tokių prisiplakėlių buvo Algirdas Paleckis, kuris imitavo parašų rinkimą, kitas – Vytautas Šustauskas, kuris nepasidrovėjo savo mitingą surengti šalia piketo už referendumą, ir atsitemti į jį Rusijos vėliavą. Trečiasis – Rolandas Paulauskas, kuris, pasisakydamas už referendumą, pridurdavo ir tai, kad Rusija – tai taikus regiono saugumo garantas ir panašias nesąmones.
Daugiau nei 320 000 Lietuvos piliečių parašų surinko įvairūs žmonės, jų buvo keletas tūkstančių, jie turi skirtingą išsilavinimą, tikėjimą ir politines pažiūras, tačiau esu įsitikinęs, kad tarp jų nėra daug palaikančių Rusijos teroristus. Absoliuti mūsų parašų rinkėjų dauguma palaiko demokratines vertybes bei tautų teises į savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą.
