Pastarąjį ministro poste keičiant dar radikalesnes kairiąsias pažiūras demonstruojančiai ir pirmomis darbo dienomis diskusijai dėl vaikų eutanazijos visuomenę spėjusiai pakviesti Rimantei Šalaševičiūtei, aptariami procesai turėtų įgauti pagreitį.
Nuo lytinio švietimo...
Pernai skirtingų parlamentarų pateiktų su vaiko atėmimu iš tėvų susijusių projektų gausa parodė, jog naujosios kairės idėjos „nepažangioje“ Lietuvoje kelio ieškosi sudėtingais skirtingų įstatymų paketais. Šią žiemą naują tokį paketą pradėjo socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, pasiūliusi privalomą lytinį ugdymą Lietuvos mokyklose. Daug kas visuomenėje sutinka, kad lytinis švietimas arba lytiškumo ugdymas (visiškai skirtingi dalykai) yra reikalingas, o informacija – būtina. Tačiau vargu, ar daug kas sutiktų su M.A.Pavilionienės teikiamo projekto turiniu.
Pagal jos siūlymo 22 straipsnio 3 dalį, lytinio ugdymo programa turėtų būti „rengiama atsižvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) nustatytus standartus“. PSO lytinio švietimo standartai Lietuvoje plačiai nuskambėjo, kai nuoroda į juos Europos Parlamente buvo pateikta vadinamojoje Estrelos rezoliucijoje. Tada ši rezoliucija buvo sukritikuota ir atmesta visų pirma dėl nuostatų, kurios buvo įrašytos ne pačiame dokumente, o PSO standartuose.
Šie standartai numato, kad vaikai iki 4 metų turi būti mokomi apie „malonumą bei pasitenkinimą, pasiekiamą liečiant savo kūną”, „ankstyvosios vaikystės masturbaciją”, „teisę tyrinėti skirtingas lytines tapatybes” ir t.t.. 4-6 metų vaikai turėtų būti mokomi apie „tos pačios lyties santykius“, „priimti įvairovę“, o 6-9 metų susipažinti su bręstant vykstančiais pokyčiais, seksu ne vien kaip vaikų, bet ir malonumo šaltiniu bei reiškiniu medijose, kontracepcija ir šeimos planavimu, skirtingais būdais pastoti ir t.t.
Galiausiai 9-12 m. vaikai turėtų išmanyti kontracepcijos rūšis ir jos naudojimą, nesaugaus sekso rizikas, taip pat suvokti ir priimti kaip normą seksualinių orientacijų ir tapatybių įvairovę.
Kadangi PSO standartai numato alternatyvių seksualinių orientacijų kaip normos pateikimą pradinių klasių moksleiviams, įstatymo autorė atverdama tam teisinį kelią pasiūlė iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio išbraukti šiuo metu galiojančią nuostatą, jog „neigiama poveikį darančia laikoma informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Išbraukus šį punktą homoseksualius santykius normalizuojančiam lytiniam švietimui kelias į šalies mokyklas būtų atviras.
Cituotos PSO rekomendacijos, Europos atstovų atmestos Europos Parlamente, privaloma forma
M.A.Pavilionienės pakartotinai mėginamos įvesti į Lietuvos teisinę bazę pro galines duris. Net liberaliausiam žmogui toks ugdymas greičiausiai skamba bent kaip pernelyg ankstyvas. Tai jokia projekto klaida ar persistengimas, o viena esminių tokio ugdymo sėkmės (tikslų įgyvendinimo) sąlygų – vaikai su instinktais ir galimybėmis juos „saugiai“ patenkinti turi būti supažindinti anksčiau nei jiems gali būti suformuotas valingas ir atsakingas požiūris į elgesį su savo kūnu ir kitu žmogumi.
Apskritai lytinis švietimas siekia suteikti žinių, kurios padėtų išvengti ankstyvų lytinių santykių padarinių – lytiškai plintančių ligų, ŽIV/AIDS, nepilnamečių nėštumų ir abortų, kurie visame pasaulyje – nesvarbu, palaikomi ar ne – yra suvokiami kaip nepageidaujama ir vengtina procedūra. Lytiškai apšviesti jaunuoliai turėtų išvengti visų šių problemų.
Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, tačiau būtent ryžtingiausiai lytinį švietimą diegiančios Europos šalys susiduria su šių rodiklių prastėjimu. Belgijoje paauglių abortų skaičius auga nuo to laiko, kai buvo pradėta nemokamai dalinti ekstrinę („kito ryto“) kontracepciją. Švedija anksčiausiai Europoje įvedė lytinį švietimą, tačiau šiandien joje didžiausias procentas penkiolikmečių užsiima aktyviais lytiniais santykiais, didžiausias kontracepcijos suvartojimas bei lytinių ligų paplitimas tarp jaunų žmonių.
Lytinis švietimas atmeta galimybę ugdyti susivaldymą kol nesubrendusi asmenybė nemoka valingai ir atsakingai elgtis su instinktais. Priešingai, siūloma jiems pasiduoti kuo labiau sumažinant neigiamas pasekmes.
Tai neįmanoma be kelių parengiamųjų ėjimų: a) diegiamas neigiamas požiūris į nėštumą ir gimdymą kaip riziką sveikatai; b) lytiniai santykiai atsiejami nuo meilės ir suvokiami kaip gryna biologija, savaime prasminga kaip „seksualinės saviraiškos laisvė“; c) įgimtas ir reikalingas žmogui drovumo jausmas pateikiamas kaip atgyvena; d) pasitelkiamos vaizduotę dirginančios vaizdinės priemonės (B. Obelėnienė ir K. Pukelis, „Lytinis švietimas Lietuvoje ir pasaulinė reprodukcinė ideologija“, Soter, 2004, 115). Visa tai, priešingai tokio ugdymo šalininkų teiginiams, ne ruošia tariamai neišvengiamam gyvenimo būdui, tačiau kaip tik jį skatina, mokant apie priemones, tačiau visiškai atsiribojant nuo greta to būtino valios ir dorybių ugdymo.
Galiausiai ir galbūt svarbiausia, lytinis švietimas yra žalos mažinimo strategija. Natūralu, jog žmonės linkę ne atsisakyti rizikingos veiklos, o priešingai dažniau jai ryžtasi, jei egzistuoja ir yra lengvai prieinama rizikos kompensavimo strategija – kontracepcija ir abortai. Taigi pagal PSO rekomendacijas jau iki 12 metų apšviesti vaikai juo labiau linkę į išdykavimus. Tokio mąstymo perspektyvoje nėštumas tampa nepageidaujamu šalutiniu padariniu ir dėl jo „kalti“ ne pasirinkti veiksmai, o nesuveikusi kontracepcija. Be to, atsakomybė nuo paties asmens perkeliama išoriniam veiksniui - medikamentams.
Pavyzdžiui Lenkijoje tuo tarpu pasirinkta radikaliai priešinga strategija – lytiškumo ugdymas. Tai privalomas rengimas šeimai, kaip idealą iškeliantis abstinenciją iki santuokos. Savaime aišku, toks tikslas nebuvo visiškai įgyvendintas. Visgi pasiekiami rezultatai, kurie lytinio švietimo šalininkų laikomi apskritai neįmanomais ir todėl net nesiekiami. Jei Švedijoje lytinių santykių turėjusių paauglių merginų buvo 30,9%, tai Lenkijoje – 9,2%, infekuotųjų ŽIV dalis milijonui gyventojų Švedijoje buvo 43, o Lenkijoje 15,8, pirmųjų lytinių santykių vidutinis amžius Švedijoje 16,4, Lenkijoje 17,9 ir taip toliau (Sexuality education in Europe. A Reference guide policies and practices. IPPF European Network, 2006). Galima mėginti aiškinti šiuos skirtumus kultūra, tačiau tokiu atveju belieka pripažinti, kad Lenkija kultūriškai artimesnė Lietuvai nei Šiaurės šalys ir joje veikianti politika gali būti veiksminga ir Lietuvoje.
Visgi kol kas socialdemokratų pastangomis Lietuva sukama visiškai priešingu ankstyvo lytinio gyvenimo skatinimo ir greta to būtino žalos kompensavimo keliu. Davus vaikui pažadą apie prieinamą ir visagalę kontracepciją bei taip sukūrus jai paklausą, būtina tą pažadą tesėti, o tuo pačiu ir laiduoti pasiūlą.
...Per reprodukcines teises...
Lietuvoje žinią apie PSO standartus atitinkantį lytinį švietimą greitai sekė žinia apie reprodukcinių teisių užtikrinimą. Birutė Vėsaitė, Algirdas Sysas ir V.Andriukaitis pareiškė esant būtinybę užtikrinti, kad socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir, žinoma, jaunimui, valstybė turėtų subsidijuoti kontraceptines priemones, visų pirma prezervatyvus. B.Vėsaitės teigimu, „Pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti - nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž.Bumbulienės turimais apklausų duomenimis, sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. Visgi likusiam trečdaliui jaunuolių apsaugoti, o „nevalgantiems“ paskatinti ji siūlo reprodukcinės sveikatos apsaugą.
Šnekas lydėjo veiksmai ir būrelis LSDP atstovų užregistravo Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, kuriame numatė kelis esminius siūlymus. Pirma, valstybė remia efektyvių šeimos planavimo metodų (pagal įstatymą, tai būdai ir priemonės išvengti neplanuoto nėštumo) populiarinimą ir taikymą Lietuvoje.
Antra, reprodukcinės sveikatos paslaugos ir kontraceptikai yra valstybės kompensuojami socialiai remtiniems ir 20 metų nesulaukusiems asmenims. Trečia, abortai yra valstybės kompensuojami socialiai remtiniems ir 20 metų nesulaukusiems asmenims, taip pat kraujomaišos ir išprievartavimų aukoms. Apibendrinant, valstybė pagal šį projektą įsipareigoja mokėti už paauglių išdykavimus biudžeto lėšomis ir kartu įsipareigoja populiarinti priemones, kurios pačios skatina nepilnamečius anksčiau pradėti lytinį gyvenimą.
Jokia paslaptis, jog geriausia, kas gali nutikti bet kokiam gamintojui yra valstybės subsidija jo produkcijos įsigijimui. Visame pasaulyje seniai kalbama apie tai, kokie lobistiniai karai tarp farmacijos kampanijų vyksta dėl vaistų finansavimo konkrečiose šalyse. Kontraceptinės priemonės – jokia išimtis.
Pagrindinis kontraceptikų subsidijavimo lobistas visame pasaulyje yra Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (RFSU), skirtinguose baruose veikianti per skirtingus savo narius – šalyse NVO pavidalu veikia nacionaliniai padaliniai (RFSU NGO), o kaip verslo struktūros egzistuoja tos pačios RFSU narėmis esančios įmonės (RFSU Ltd). Šiaurės šalyse būtent RFSU Ltd yra prezervatyvų prekybos lyderė, kuriai jau XXI a. pradžioje priklausė 75 procentai šių šalių rinkos. Iš prezervatyvų prekybos surinktomis lėšomis ir Lietuvoje nuo šių organizacijų atėjimo į šalies rinką buvo finansuojamos rinkos poreikius formuojančios žiniasklaidos ir šviečiamosios kampanijos.
Ryšio tarp lytinio švietimo ir moters „reprodukcines teises“ užtikrinančias paslaugas tiekiančių įmonių finansinio suinteresuotumo nė nereikia įrodinėti – kad lytinis švietimas pasitelkiamas kaip priemonė formuojant abortų ir kontraceptikų poreikį pripažįsta patys buvę šio verslo magnatai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių buvo buvusios 4 abortų klinikų savininkės Carol Everett pareiškimas, jog „abortų paklausą sukūrėme brukdami lytinį švietimą“.
Jos teigimu, siekiant užsibrėžto komercinio tikslo – 3-5 abortų kiekvienai besikreipiančiai į klinikas paauglei – reikėjo nuo pat darželio priversti jaunimą kitaip nei ankstesnės kartos žiūrėti į seksualumą, o tai pasiekiama etapais ir priemonėmis, kurie kone identiški aprašytiesiems PSO lytinio švietimo standartuose. Pasak C. Everett, beveik pusei kontraceptikų apsaugota seksualine laisve tikinčių paauglių abortus teko daryti daugiau nei kartą.
Anglijos nepilnamečių abortų statistika liudija tokios komercinės rinkodaros veiksmingumą – per tris pastaruosius metus daugiau nei 200 nesulaukusių 16 metų paauglių darėsi abortus daugiau nei po kartą, o 50-čiai moterų abortai atlikti devynis ir daugiau kartų. Lytiškai šviečiami nepilnamečiai jaučiasi turį teisę į laisvą lytinį gyvenimą be pasekmių, o kairieji politikai tik skatina šią tendenciją, stengdamiesi užtikrinti jiems vadinamąsias reprodukcines teises – valstybės finansuojamą kontracepciją ir abortus padariniams pašalinti. Nekalbant apie tokių tendencijų moralinius aspektus, akivaizdu, kad yra jų finansiniai laimėtojai, tad turi būti ir pralaimėtojai, kurių sąskaita valstybė apmoka kontraceptikų ir kitų „žmogaus teisių“ paklausą.
...Prie biopolitikos – kas turi mirti, kad mes gyventume?
Akivaizdu, jog lytinio švietimo ir reprodukcinių teisių klausimai nėra išimtinai vertybiniai. Kartu tai visada ir finansinės naudos klausimai. Skambus pavadinimo žodis „biopolitika“, išpopuliarintas homoseksualaus, nuo ŽIV mirusio pokario prancūzų filosofo M.Foucault, iš esmės reiškia politinius sprendimus, kam gyventi, o kam mirti. Būtent šia prasme biopolitika užsiima minėtus sprendimus priiminėjantys socialdemokratai su šviežiai iškeptu eurokomisaru V. Andriukaičiu priešakyje.
Jau anksčiau komunizmo kanonus atitinkančiomis iniciatyvomis stebinęs V.Andriukaitis nuo gegužės mėnesio ėmėsi negirdėto masto taupymo kampanijos. Pirmiausiai jis priėmė sprendimą, dėl kurio už valstybės anksčiau visiškai kompensuotus vaistus pradėta prašyti priemokos. Tarp tokių vaistų – medikamentai sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligonis, net kai kuriomis vėžio formomis. Šiuo sprendimu ministras panaikino valstybės kompensacijas diabetikams būtinam insulinui. Sprendimas iki šiol nepakeistas, į kritiką ministras ciniškai atsakė, jog reikia rinktis pigiausią variantą.
Toliau ministras nutarė iki dviejų mėnesių apriboti paliatyviosios pagalbos (ligonių, kurių nebegalima išgelbėti, kančių palengvinimo) laikotarpį. Srities specialistai netruko įvertinti, jog toks sprendimas veda tiesiai prie eutanazacijos įteisinimo, nes jei šiandien paliatyvioji medicina kasmet 200 asmenų užtikrina nuo fizinių kančių apsaugotą išėjimą iš šio pasaulio, tai per 60 dienų nespėjęs to padaryti ligonis virstų kankiniu, kuriam niekas negalėtų padėti.
Ministras labai greitai susiprato, kad šiuo sprendimu peržengė pakantumo ribas, ir paskelbė jį atšaukiantis, tačiau vis tiek ieškosiąs būdų apkarpyti šiai sveikatos priežiūros sričiai skiriamų lėšų skaičių. Mirtininkai esą piktnaudžiauja jiems prieinama pagalba, todėl dar viena sudaryta darbo grupė turės nustatyti grupes tų nepagydomų ligonių, kuriems pagalbos iki mirties valstybei nereikės užtikrinti.
Galima būti tikriems, kad šiomis priemonėmis sutaupyti pinigai tiesiogiai nebus pervesti jaunimo iki 20-ties metų kontracepcijos ir abortų kompensavimui. Visgi turėtų būti akivaizdus pats principas – valstybė visada užsiima kokia nors biopolitika ir priima sprendimus, kam ir kaip gyventi, o kam ir kaip numirti. Šie sprendimai labai dažnai nulemiami finansiškai suinteresuotų grupių interesų, nors ir atitiktų juos priimančiųjų ideologiją.
Būtent intereso ir neomarksistinės ideologijos kombinacija šiuo atveju nulemia, jog Lietuvoje LSDP atstovai jau pusmetį aktyviai dirba prie „nešventos sąjungos“ tarp ankstyvą seksualinį gyvenimą su kuo mažesnėmis pasekmėmis skatinančio lytinio švietimo, jo šalutinius padarinius, t.y. vaikus likviduoti turinčios reprodukcinės sveikatos priemonių ir išlaidas sveikatos apsaugai karpančių Vytenio Povilo Andriukaičio sprendimų.
Tokia biopolitika skelbiamas moto „Mirtininkai sumokės už jūsų išdykavimus“. Sutikime, tai tikrai pažangi ir į ateitį nukreipta programa.
