Ir staiga pasigirsta bliovimas: „Gana čia po vieną bulvę sverti. Užp.... jau laukti. Bl... kiek galima. Neskaičiuokit jam daugiau“. Bliauna balsas per visą parduotuvę. Žmonės apsisuka ir mato jaunuolį, kuris rėkia išplėtęs akis ir mosuoja ketčupo buteliu. Tik po akimirkos supranti, kad tas bernas rėkia ant tavęs.
Ir iš netikėtumo prarandi žadą. „Ko čia prisirinkai tiek visokių daiktų“, - rėkia visu balsu nepraustaburnis.
Ką daryti? Gal sudrausminti jį? „Nesikeik, chame, raminkis“, - gal taip jam išrėžti? Bet iš jo išverstų akių ir sugniaužtų kumščių lengvai galima nuspėti, kad tik žodžio reikia iki stumdymosi, gal ir smūgių.
Tai gal jam ploti antausį, kad atsipeikėtų ir nusiramintų? Ir, matyt, teisingai spėju, kad tada jau chamas pradės pradės rėkti, esą pažeidžiamos jo teisės, kad kažkas jam sužeidė veidą, koją, blužnį ir spuoguotą nosį. Ir reikalaus policijos, greitosios ir advokato.
Ir tada tik tylomis susidedi daiktus, paimi grąžą , kurią drebančiomis rankomis suberia išsigandusi kasininkė ir nueini dar sugerdamas visokius rusiškus keiksmažodžius.
Jei aš būčiau Van Damme'as, tas chamas jau būtų suriestas į mazgą , o besidžiaugiančios kasininkės plotu man katučių.
Bet ne menamam Van Dammue'ui reikėtu ploti už tai, kad chamas ateity būtų mandagesnis. Reikėtų, kad tiesiog chamiškumo būtų mažiau viešoje erdvėje.
Ir radistų laidose mažiau chamiškumo. Ir politikų pasisakymuose mažiau chamiškumo. Ir televiziniuose soriukuose, ir Palangos koncertuose, ir kavinės padavėjo manierose ir visur kitur. Nes juk chamas pats nieko nesugalvoja ir neišradinėja - jis daro tai, ką savo maža smegenine sugeba užfiksuoti aplink save.
Ir mano menamas Van Damm'eas tada rodo pirštu į kiekvieną iš jūsų ir sako - Nebūk chamas, nes chamai iš tavęs ir mokosi.
