R.Paulauskas siejamas su Tautos pažangos partija, kurią šiais laikais daugelis jau pamiršo.
Tautos pažangos grupuotė, vėliau tapusi partija, susiformavo Atgimimo laikais Kauno Sąjūdžio (KS) Tarybos viduje.
Tuometės KS Tarybos branduolį sudarė KS Iniciatyvinės grupės nariai, kuriuos spontaniškai išrinko visuomenė, atėjusi paklausyti Arvydo Juozaičio paskaitos 1988m. liepos 10d., praėjus savaitei po Sąjūdžio įkūrimo Vilniuje.
Įsibėgėjus Sąjūdžio veiklai, prireikė įvairių specialistų, kurie buvo pakviesti į KS Tarybą. Pavyzdžiui, Sąjūdžiui reikėjo renginių vedėjo, tada buvo pakviestas režisierius Algimantas Norvilas. Reikėjo išmanančių pramonės reikalus – buvo pakviestas inžinierius Aleksandras Ambrazevičius. Taip susiformavo „antrasis ešelonas“.
R.Paulauskas tapo šios grupuotės lyderiu. Jis pagarsėjo tuo, kad parašė muziką Kęstučio Genio eilėraščiui „Pabudome ir kelkimės“, kuri tapo Sąjūdžio himnu, o taip pat kalba per Sąjūdžio suvažiavimą 1989m.
Ši grupuotė netrukus pradėjo reikšti oportunistines (oportunizmas – prisitaikymo prie aplinkybių, išduodant pagrindinius principus, taktika – red.) nuotaikas, bet kol veikė Kauno Sąjūdžio Tarybos sudėtyje, buvo valdomi.
Nevaldomais jie tapo po rinkimų į Aukščiausią Tarybą (AT), kuriuos Kauno Sąjūdis laimėjo 16:0. Čia jų oportunizmas pasireiškė gan anksti. AT po Kovo 11-sios atrodė taip – du trečdaliai sąjūdininkų ir vienas trečdalis komunistų.
Sąjūdžio blokui pradėjus byrėti, netrukus jėgos pasidalino po lygiai. Tada ši neskaitlinga oportunistų grupelė, vėliau tapusi pseudopartija pompastišku pavadinimu „Tautos pažanga“, pasijuto esanti reikšminga – mat, nuo to, kurią pusę jie palaikys, priklausė, ar įstatymas bus priimtas ar ne. Spjovusi į sąžinę, ši grupuotė pradėjo balsuoti už komunistus.
Dėl nepavykusios liustracijos (įstatymo, kuris turėjo apriboti komunistinės nomenklatūros atstovams eiti svarbias valstybines pareigas – red.) paprasti kaltinama AT Sąjūdžio blokas.
Iš tiesų kalčiausia yra oportunistinė Tautos pažangos grupuotė. Tai didžiausia ir skaudžiausia naujos Lietuvos istorijoje niekšybė, kurios pasekmės užnuodijo tolesnį Lietuvos gyvenimą ir dar ilgai nuodys.
O buvo taip – Sąjūdžio blokas pateikė liustracijos įstatymą, kur buvo numatyta liustruoti komunistinę nomenklatūrą iki partinių sekretorių lygio. Tada TP grupuotė padarė klastingą manevrą – pateikė įstatymą, kur liustracija buvo nuleista iki eilinių komunistų partijos narių lygio. Liustracijos įstatymas tada būtų virtęs karikatūra. Ar jie tai padarė tyčiodamiesi, ar kerštaudami, ar papirkti komunistų, tegali pasakyti jie patys. Rezultatas – chaosas, ir normalus įstatymas nebuvo priimtas.
Į valdžią grįžus komunistams, ši grupuotė jiems ištikimai tarnavo. R.Paulauskas tapo komunistų premjero Adolfo Šleževičiaus ruporu – vedė televizijos laidą „Kas geresnio, premjere?“, o A.Ambrazevičius tapo ministru be portfelio, matyt įvairiems tamsiems reikalams.
Po to ši oportunistinė grupuotė bandė dalyvauti rinkimuose, bet gėdingai pralaimėjo, ir, atlikusi Judo vaidmenį, nuėjo į istorijos šiukšlyną.
Jos lyderis R.Paulauskas 1991-ųjų Sausio 13-sios įvykius praleido neiškeldamas kojos iš viešbučio, jau nekalbant apie budėjimą naktimis (Seime naktimis budėdavo gal dešimt Seimo narių, kiti ateidavo tik į posėdžius).
R.Paulauskas gauna signataro rentą ir tuo pat metu gauna nemažas pajamas iš šiukšlių surinkimo įmonės, bet sugeba šitai juridiškai nuslėpti
Bet štai R.Paulauskas pradėjo vesti laidas per radijo stotį „Laisvoji banga“ ir pareiškė, kad kandidatuos į prezidentus. Šių laidų dėka įgijo nemažai šalininkų, daugiausia tarp radikalių Europos Sąjungos priešininkų bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios nekentėjų.
Pats jis yra radikalus krikščionybės priešininkas. Jis pasižymi gera iškalba, įtaigumu, turi daug neoficialios informacijos iš makroekonomikos srities, tačiau interpretuoja ją savaip, sąmokslų teorijos kryptimi.
Yra aktyvus gindamas tautiškumą, dalyvavo uždraustoje Kovo 11-sios eisenoje Vilniuje, pasisako prieš ES peršamus projektus šeimos bei seksualinių iškrypimų klausimais.
Tačiau R.Paulauskas pagal savo charakterį yra absoliutus egoistas, esminė jo elgesio motyvacija yra politinis ekshibicionizmas bet kokia kaina, neatmetant ir Lietuvos išdavystės. Jo pasisakymas per rusišką kanalą rodo, kad šio veikėjo oportunizmas neturi ribų ir nežino stabdžių.
