Apskritai ministras teisus. Daug yra leidinių, kurios mažai kas perka. Kai dirbau Dailės akademijoje, į Grafikos katedrą atnešė krūvą knygų, kurių nebuvo kur dėti. Imkit, kas norit. Pasiėmiau Justino Vienožinskio ir Viktoro Vizgirdos tapybos albumus, dvi Antano Andrijausko knygas ir vieną Algirdo Gaižučio knygą.
Gal prieš dešimtį metų nusipirkau Sigito Gedos nenupigintą knygą „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ už 4 Lt 12 ct. Vien knygos popierius, manau, brangiau kainavo. 12 lankų.
Reikia leisti tokias knygas, negalima atsisakyti elitinės kultūros vien todėl, kad daugumai ji nereikalinga. Elitine kultūra vadinu tą kultūrą, kuriai suvokti reikia pastangų. Nederėtų manyti, kad jeigu kūrinys geras, visi jį pirks. Nebent gerą populiariosios kultūros kūrinį. Kūrinys, priskiriamas populiariajai kultūrai, gali būti vertingesnis už priskirtą elitinei kultūrai, apie kurią gerai pasakė Nikolajus Gogolis: „Kuo didesnis poetas, tuo mažesnė minia jį supa.“ Galbūt tik turintys išsilavinimą meno srityje gali visavertiškai patirti visų kultūros rūšių kūrinius. Nedidelė visuomenės dalis. Ir kuo ta nedidelė dalis didesnė, tuo geriau kultūrai ir tautai, nes tautos prestižas pasaulyje priklauso nuo elitinės kultūros lygio.
Dauguma žmonių sunkiai dirba. Poilsio jiems reikia. Jie nori poilsį teikiančios kultūros. Muzikos ausims, paveikslėlių akims. Desertinės kultūros. Čia jie kaip vaikai, tik saldainių nori. Negalima vaikų maitinti vien saldainiais tik todėl, kad vaikai tik jų nori.
Kultūros ministras teisingai sako: „Jeigu mes pasiduosime rinkos dėsniams, gali likti vienas popsas. Todėl reikia ne menininkams mokėti, bet tuos pinigus skirti vaikų lavinimui ir užauginti kartą, kuri sumokės menininkams.“
Galbūt ne visi žmonės jautrūs menui. Galbūt meno teoretikas Clive'as Bellas yra teisus sakydamas: būdamas nejautrus, žmogus negali patirti estetinio išgyvenimo.
Ar gali žmogus išlavinti uodegą, jeigu jos neturi? Ne. Negali. Ir jausmą menui išlavinti galima tik tada, jeigu tas jausmas žmogui duotas. Žmonių nerūšiuoju. Vieniems duoti vieni sugebėjimai, kitiems kiti. Turbūt negalima tikėtis, kad visi gali būti verslininkai arba visi gali suvokti elitinę kultūrą net nuoširdžiai stengdamiesi.
Pats bandžiau tapti verslininku. 11 valandą ryto. 11.20 val. bankrutavau. Tuos, kuriems jautrumas neduotas, taip pat reikia lavinti. Išmokyti tolerancijos. Galbūt galima užauginti tolerantišką kartą, kuri suprastų, kad nesupranta, nemanytų, kad jiems nesuvokiami meno kūriniai yra šlamštas, kurio apskritai nereikia niekam. „Man nereikia, vadinasi, niekam nereikia“. Taip galvoti nedera.
Ministras sako, kad nuo Kultūros tarybos narių, nuo ekspertų profesionalumo ir sąžiningumo priklauso, ar pinigai, skirti kultūrai, bus išbarstyti nekokybiškiems projektams, ar to nebus. Yra profesionalių ir sąžiningų ekspertų. Kai kuriuos galiu išvardyti: Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Raminta Jurėnaitė, Alfonsas Andriuškevičius, Kęstutis Šapoka. Visi jie yra nešališki meno specialistai, pamatę ir kitiems parodę daug talentingų meno kūrinių ir menininkų, kurie be jų rūpesčio galbūt būtų buvę nepastebėti.
Gal galima užauginti kartą, kuri pasitikėtų menininkais ir menotyrininkais. Nei menininkai, nei menotyrininkai neišmokys jausti meno. Jie tik gali įtikinamai pasakyti: štai vertingas meno kūrinys, būkite šalia jo ir galbūt pajusite meną, esantį jame. Tik taip. Iš savo patirties kalbu.
Penktoje klasėje mus mokė muzikos. Kartą per savaitę. Muzikos mokytojas atnešė prisukamą patefoną, uždėjo plokštelę ir tarė: kūrinys, kurį girdite, yra genialus, nes jį sukūrė genialus kompozitorius Sergejus Rachmaninovas. Mes sužinojome, kad S.Rachmaninovas yra genialus kompozitorius, mūsų ausys girdėjo garsus, kurie sklido iš patefono. Bet ne muziką. Muziką girdi siela, bet ne ausys. O toks prisukamas patefonas buvo pas mano bobutę Vilutienę. Ir plokštelė buvo su Kipro Petrausko atliekama arija iš operos „Pajacai“. Man buvo 11 metų, o mano broliui Kristupui - penkeri. Mes prisukdavome patefoną, uždėdavome plokštelę, pastumdavome svirtelę ir plokštelė pradėdavo suktis. Tada nuleisdavome sunkų ir gražų kaip gulbės kaklas garso nuėmiklį su įstatyta adata. Grojama muzika mums nerūpėjo, mes jos negirdėjome. Mums buvo įdomus tik techninis procesas. Jis mums teikė begalinį džiaugsmą. Bet ilgainiui garsai per ausis pradėjo į sielą lįsti. Štai tada mes išgirdome muziką ir tada jos klausydavomės, bet ne patefoną prisukinėdavome.
Mūsų tėvas tada dirbo Valstybiniame dramos teatre ir mes dažnai būdavome dirbtuvėse, kuriose scenos darbininkai darydavo dekoracijas. Brolis Kristupas ten kai ką meistravo ir taip įsijautė į savo darbą, kad pats to nesuvokdamas pradėjo dainuoti ariją iš „Pajacų“. Jis taip gražiai ir teisingai dainavo, kad scenos darbininkai padėjo instrumentus ir sužiuro į jį. Jų žvilgniuose nebuvo globėjiškos pašaipos, tik nustebimas ir pasigėrėjimas. Tik daug kartų klausant sudėtingo muzikos kūrinio, daug kartų matant paveikslą, kuriame nevaizduojami saulėlydžiai, galima patirti juose esantį meną kaip aukščiausios kokybės išgyvenimą.
Ministras pastebi, kad Paryžiuje prie muziejų eilės, ir ne turistai ten stovi, ten eiliniai žmonės su vaikais.
Nereikia net muziejų. Prisodrintas meno miestas pats moko. Gera mokykla. Lietuvos žmones, kurie nelanko meno mokyklų, moko Vilniaus Gedimino prospektas. Visi ten būna. Prasta mokykla. Tokia mano nuomonė. Žmonės, eidami prospektu, logiškai galvoja: mes esame Vilniaus centre, Lietuvos širdyje, meno kūriniai, kurie čia yra, turi būti geriausi, kokius gali sukurti Lietuvos menininkai. Menas, esantis Gedimino prospekte, lemia tautos skonį.
Priešais Seimą esančio namo nišoje yra skulptūra, vaizduojanti Kristoforą, nešanti Kristų. Skulptūra atrodo ištraukta iš skrandžio. Gerokai apvirškinta. Tai ne figūrų transformacija, paryškinanti esmes. Tai figūrų darkymas.
Kitoje gatvės pusėje moters su lanku figūra. Skulptūra neprofesionali, maloni akims, ir tiek. Labiau tiktų Kaziuko mugėje, bet ne priešais Seimą.
Šalia Seimo – Gedimino Karaliaus kūrinys. Piramidė–fontanas. Apie ją rašiau. Cituoju save: „Kai vanduo netrykšta – tai piramidė, amžinybės simbolis, nesikeičiantis dėsnis. Kai vanduo trykšta, piramidė tampa piene, laikinumo metafora. Amžinybės ir akimirkos jungtis. Būtinybė ir atsitiktinumas. Kūrinijos esmė.“
Stiprus ir gilus kūrinys. Buvo. Dabar iš jo padaryta tai, kas sovietmečiu buvo vadinama „vaizdine agitacija“. Gal kūrinys bus restauruotas. Nežinau. Tikiuosi.
Lukiškių aikštėje ant virvės kabo Lietuvos valstybės vėliava. Mano galva, vėliava neturėtų kabėti lyg išskalbta ir padžiauta paklodė.
Skverelyje skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus Žemaitė. Gerai, tikroviškai, taip, kaip tuo metu buvo pageidaujama, 1970 metais sukurtas paminklas. Man atrodo skvereliui jis per didelis, bet vis tiek jo nematyti.
Vietoj buvusio paminklo Ivanui Černiachovskiui - paminklas Vincui Kudirkai. Bejėgis kaip lavonas. Toks, koks turėtų įtikti visiems. Vadinasi, - joks. Blogiausia, ką galima pasakyti apie meno kūrinį.
Priešais – baltas angeliukas. Tokių sacharininių angeliukų visas Vilnius pritupdytas. Tiems, kurie yra bent kiek išprusę dailėje, nuo jų vidurius paleidžia.
Stanislovo Kuzmos „Mūzų šventė“. Virš įėjimo į Nacionalinį dramos teatrą. Gražios ir elegantiškos jo skulptūros, panašios į jį patį. Nemeluotas menas. Figūrų jis nedarko, net netransformuoja, tik tobulai apibendrina. Klaidų nėra. Didelis meistras.
„Versmė“, kūrinys pastato viduje, man dar gražesnis. Skulptūra gyva, šviesa žaidžia jos paviršiuje kaip skaidraus upelio tekėjime. Stovėti ir ilgai žiūrėti norisi. Šie kūriniai sukurti 1981 metais. Sovietmečio represijų laikais. Kaip ir G.Karaliaus piramidė (1987).
Priešais buvusį arsenalą paminklas karaliui Mindaugui. Tokių paminklų galėtų būtų daug. Bulvės dydžio. Tada būtų galima juos pardavinėti kioskuose kaip suvenyrus. Tiek tegaliu pasakyti.
Buvo pykstama ant paminklo Gediminui, o dabar, kai yra su kuo palyginti, jis man patinka. Jis kitoks. „Turi veidą“. Lietuviškas. Sočių tarpukario meto lietuvių mėgstamas stilius.
Tokia mokykla. Atrodo, Lietuvoje šiuo metu nėra skulptorių, pajėgių sukurti vertingą šiuolaikišką meno kūrinį. Neteisingai atrodo. Yra pasaulinio lygio skulptorių. Jų darbus galima pamatyti neseniai mirusio skulptoriaus Vlado Vildžiūno kieme, miesto pakraštyje, Jeruzalėje.
Žmones, išlavintus Gedimino prospekto mokyklos, tokie kūriniai siutina. Niekaip nenurimsta aistros dėl Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“, vadinamos „Vamzdžiu“. Vadinasi, žmonėms ne tas pats. Gerai, kad žinomi verslininkai ir sportininkai, turtinantys ir garsinantys Lietuvą, nėra abejingi menui Vilniuje. Tai juos puošia. Bet dėl rūpinimosi grožiu gali nukentėti jų pačių darbas. Todėl manau, kad tauta jiems atleis, jeigu Vilniaus skulptūrų vertinimą jie paliks specialistams.
Liepa Mondeikaitė ir Simona Starkutė yra gražios kaip gėlės. Todėl jos nori būti tarp gėlių. Savo grožį gėlėse jos nori matyti. Jos dar labai jaunos ir dar nepastebėjo, kad surūdijęs plienas yra gražus, kaip gražus būna senas daug kentėjęs žmogus. Jos dar nepajuto galingos, atviros, nepudruotos formos poveikio, kurį skleidžia V.Urbanavičiaus „Vamzdis“. Nueikite į Nacionalinę galeriją, į Mindaugo Navako parodą, ir jums nereiks kopti į Himalajus. Toks galingas poveikis.
Bet ko į Himalajus, jeigu yra Palanga? Tiems užsieniečiams, kurie meną išmano ir turi savo galerijas, nereikia rodyti „Vamzdžio“. Viename Neries krante yra užrašas „Aš tave myliu“, o kitame krante užrašas „Aš tave irgi myliu“ ar panašiai. Štai ką reikia rodyti užsieniečiams, kurie meną išmano. O po to pavaišinti juos pyragaičiais.
Ne pirmą kartą noriu priminti, kad skulptūrose, grafikoje, tapybos darbuose menas slypi formose, spalvų deriniuose, juodų ir baltų plotų harmonijoje. Bet ne siužete. Kaip muzika yra garsų derinys. Garsų kompozicija. Labai paviršutiniška būtų teigti, kad V.Urbanavičiaus kūrinys yra tik paprasčiausias vamzdys. Tuomet būtų galima sakyti, kad Michelangelo „Dovydas“
yra paprasčiausias marmuro gabalas. O žmogus – tik mėsa.
Mano galva, „Vamzdis“ nėra geriausias V.Urbanavičiaus kūrinys. Man geriausias – „Kabantys akmenys“. Štai šitą kūrinį pastatyčiau Europos aikštėje, o M.Navako skulptūras – Nacionalinės galerijos teritorijoje. Galbūt tuomet pasaulis nemanytų, kad Lietuva yra vaistų nuo slogos pavadinimas.
Galbūt pirmiausia reikėtų auklėti tuos, kurie, nebūdami menininkai, sprendžia, kokios turi būti skulptūros Vilniuje. Lietuvos kultūros bėda. Kaip turi atrodyti paminklai Vilniuje, sprendžia gausi komisija, kurioje yra du dailininkai. Jų niekas negirdi. Arba juokiasi iš jų nuomonės.
Buda sakė, kad yra trys blogybės: pyktis, godumas ir kvailumas. Kvailumas yra blogiausia blogybė, nes iš jos kyla visos kitos. Žmonės, kurie mano, kad jie geriau žino už menininkus, koks menas turi būti, yra kvailiai. Jiems negalima leisti apskritai ką nors spręsti. O jiems tai leista.
Galėtų būti taip. Tauta pageidauja paminklo savo didvyriui. Tauta kreipiasi į Kultūros ministeriją štai tokiais žodžiais: „Mes, mokesčių mokėtojai, norime paminklo tautos didvyriui, mes sutinkame, kad paminklas būtų pastatytas už mūsų pinigus.“ Kultūros ministerija sukviečia geriausius dailininkus ir menotyrininkus ir jie visi kartu nutaria, kuris Lietuvos dailininkas sukurs geriausią paminklą didvyriui. Tauta ir didvyrio asmenybės žinovai pasako išrinktam dailininkui, kas turi būti pavaizduota, o kaip pavaizduoti, sprendžia išrinktasis. Jam suteikiama kūrybos laisvė, nes tik būdamas laisvas jis sukurs geriausia, ką gali. Daug kas taip mano. Viskas paprasta.
