Šis nusikaltimas dar ilgai bus visaip aptarinėjamas Lietuvoje. Bet ar bent retsykiais bus prisimenamas vienas ryškiausių, bene labiausiai pasaulyje pagarsėjęs lietuvių disidentas A.Svarinskas?
Net jo mirtis liko menkai pastebėta, nustelbta įvykių Ukrainoje. Tiesa, valstybės vadovai paskelbė užuojautas, tokias kaip ir mirus bet kuriam kitam Atkuriamojo Seimo deputatui. Valdiška duoklė, ne daugiau.
Vis dėlto A.Svarinskas – patiko ar kėlė pasidygėjimą – buvo išskirtinė Lietuvos okupacijos metų istorijos asmenybė, Vakaruose tapęs vienu lietuvių tautos pasipriešinimo simbolių. Išlaisvinti jį iš kalėjimo M.Gorbačiovo prašė pats JAV prezidentas G.Bushas, su juo daugiau kaip dešimt kartų buvo susitikęs popiežius Jonas Paulius II.
Tačiau atrodo, kad partizanų ryšininkas, triskart kalintas, 22 metus lageriuose praleidęs, vienas pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbių ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto kūrėjų A.Svarinskas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę netrukus tapo mažai reikalingas.
Grįžęs iš užsienio 1991 metais jis dar buvo išrinktas Atkuriamojo Seimo deputatu ir metus jame padirbėjo, dar ketverius ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas, bet vėliau atsidūrė politinio gyvenimo paraštėse.
Neatrodo, kad A.Svarinskas būtų labai rūpėjęs net ir Bažnyčiai, bent jau jo bendražygis A.Patackas rašė, jog gyvenimo pabaigoje jis buvo apleistas, jam trūko lėšų. Iš tiesų prieš pusantrų metų Signatarų klubas rinko pinigus, kad padengtų ne tokią jau ir didelę – 1,8 tūkst. litų – jo gydymo sanatorijoje skolą.
A.Svarinskas daug kam tapo rakštimi. Viena liberalių pažiūrų autorė jį atsainiai vadino „senu žmogumi, nebepriklausančiu šiam pasauliui“.
Tai tiesa. A.Svarinskas buvo tarsi kito pasaulio žmogus, nebegalintis pritapti prie šių dienų realijų. Ir neketino pritapti, atkakliai skelbė savo tiesas, net jei vis mažiau liko norinčiųjų jas girdėti.
Liberalai griežė ant jo dantį, nes vien pastaruoju metu jis piketavo prieš neva religingus žmones įžeidžiančio R.Castellucci spektaklio rodymą Lietuvoje, su P.Gražuliu kvietė protestuoti prieš seksualinių mažumų eitynes, parėmė referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, nuolat gynė N.Venckienę ir terorizmu įtariamą E.Kusaitę.
Kairiuosius laikęs komunistais ir su jais amžinai kovojęs A.Svarinskas ir dešiniesiems, kurį laiką pasinaudojusiems jo antikomunistiniu įkarščiu, galiausiai tapo neparankus ir nereikalingas.
Bet negali nežavėti šio kunigo drąsa. Suimtas jis nesutiko pripažinti savo kaltės, nors už tai jam buvo žadama laisvė. Jo nepalaužė KGB, vėliau jis net teigė, kad Sibiro lageryje jautėsi reikalingesnis nei Lietuvoje.
Tai buvo savaip įžvalgūs žodžiai – pasirodė, kad ir naujojoje Lietuvoje jis nepritampa, kaip, beje, ir absoliuti dauguma kitų sovietinių laikų disidentų. Į valdžios aukštumas užkopė ne jie, o anuomet geriausiu atveju tyliai tupėję ar net SSKP struktūrose karjerą darę asmenys.
Tai beveik veidrodinis ir disidentų vaidmens Rusijoje atspindys.
Kone tuo pat metu kaip ir A.Svarinskas mirė ir V.Novodvorskaja, stebėtinai panašaus likimo rusų disidentė, tiesa, gerokai intelektualesnė ir labiau išsilavinusi, gal todėl liberalė. Ji su komunistais kovojo nuo SSRS agresijos Čekoslovakijoje 1968 metais, taip pat tris kartus buvo teista, tik kalinta ne lageriuose, o psichiatrijos ligoninėse, vėliau tapo mirtina V.Putino prieše ir mokėjo itin sarkastiškai iš jo tyčiotis.
Tačiau jai mirus V.Putinas su D.Medvedevu staiga pareiškė užuojautą, nors Maskvos propaganda ją vadino JAV agente ir Rusijos prieše. Mirė, vadinasi, galima atsikvėpti, pareikšti užuojautą ir pamiršti amžiams.
Ar panašiai nenutiks ir A.Svarinskui? Liks tik užverstas istorijos puslapis.
