Tai ne norvegų šeima atvyko pasigrožėti besikeičiančio Kauno vaizdais,
o emigrantai atsipūsti po sunkių darbų svečioje šalyje pasirinko
gimtąjį kraštą. Susidaro įspūdis, kad dar niekada Kauno gatvėse nebuvo
tiek daug automobilių, ir net brangių, su Norvegijoje išduotais
numeriais.
Gaila, kad Anglija ir Airija yra gerokai toliau nuo Lietuvos. Šių šalių
numeriais paženklintos mašinos taip pat be paliovos zuja miesto
gatvėmis, tačiau vis dėlto dažniau emigrantai ilgai kelionei namo
renkasi skrydį lėktuvu.
Visai nesvarbu, kaip dirbti svetur išvykę kauniečiai sugrįžta.
Svarbiausia, kad jie sugrįžta bent kelioms savaitėms.
Emigrantų į Lietuvą giminėms bei artimiesiems siunčiamus pinigus jau
tenka skaičiuoti ne milijonais, o milijardais litų per metus, o štai
vasarą paišlaidauti sugrįžta ir jie patys. Visos jų nupirktos prekės
bei paslaugos virsta papildomais mokesčiais šalies ir miesto biudžete.
Kaip atvykusiųjų neišbaidyti ir ką jie patys turėtų žinoti sugrįžę į
Kauną?
Pirmiausia – eismas, nes Norvegijoje abipusė pėsčiųjų ir vairuotojų
pagarba yra savaime suprantamas dalykas. Vairuotojai turėtų būti itin
atidūs visame Kauno senamiestyje, Savanorių prospekte, K.Baršausko
gatvėje ir kitose automobilių gausa išsiskiriančiose vietose.
Pėstieji vis dar šokinėja į perėjas lyg svajodami pakliūti po
mašinos ratais, o vairuotojai lekia taip, tartum žūtbūt norėtų juos
partrėkšti.
Darbe kauniečiai turbūt patiria labai daug streso, todėl perteklinių
emocijų negali atsikratyti net sėdę prie automobilio vairo, o grįžę namo
tiesia ranką link svaigalų butelio arba kumštį – prie žmonos veido.
Dar ne visi yra girdėję apie smurtą artimoje aplinkoje draudžiantį
įstatymą, todėl vėlų vakarą pasigirdęs klyksmas neturėtų šokiruoti.
Šlitinėjantys jaunuoliai prie visą parą veikiančių vadinamųjų pseudobarų
– taip pat.
Tarkime, norvegai taip pat nėra blaivininkų tauta, tačiau šios šalies
gatvėse nuo alkoholio ar kvaišalų apspangusių valkatų neišvysi, o Kaune
sunkiai sekasi juos iškrapštyti net iš miesto centro.
Tačiau Laisvės alėjoje ar Rotušės aikštėje galima pasigrožėti
neįtikėtinai išsipuošusiomis merginomis. Kauniečiai galbūt jų net
nepastebi, tačiau Šiaurės šalyse metus kitus gyvenusiems žmonėms gali
pasirodyti, kad visos merginos žingsniuoja į prabangų pokylį.
Galbūt kai kuriose srityse miestas keičiasi per lėtai, tačiau kai kuo
galime ir pasidžiaugti. Visiems reikėtų labai pasistengti nesugadinti
gerėjančio (reikia tikėtis, kad jis tikrai gerėja) miesto įvaizdžio
emigrantų akyse.
Jis formuojamas visur – bendraujant gatvėje, aptarnaujant parduotuvėje
ar kavinėje, sprendžiant kilusias problemas valdžios įstaigose.
Duobėtos Kauno gatvės nėra didžiausia bėda, gerokai svarbiau – požiūris
į žmogų ir jo rūpesčius.
„Laikinoji sostinė“
