Lietuvoje įsikūręs Izraelio rezervistas pragyvena iš to, ką moka geriausiai – tapo žydų kariuomenėje sukurto savigynos ir kovos sistemos Krav Maga instruktoriumi, įkūrė klubą, Kaune bei Vilniuje rengia treniruotes.
Du vaikus auginantis karininkas ir savigynos treneris vos prieš mėnesį grįžo iš Izraelio, kur dalyvavo kovinėse operacijose. Nuolatos karinio konflikto eigą stebintis šioje šalyje stebintis karys pripažino - bet kurią akimirką gali būti vėl pašauktas skristi į Izraelį ir apsivilkti uniformą.
Jeigu konfrontacija su žydų valstybę puolančia teroristine organizacija „Hamas“ paaštrės, kariuomenė į tarnybą skubiai pašauks ne tik Izraelyje gyvenančius, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusius rezervistus.
Net penkias kalbas, įskaitant ir arabų mokantis elitinių pajėgų karys, kaip ir dera profesionalui, apie kovinių operacijų detales nekalba, prašo neminėti karinio laipsnio. Juo labiau kuopos, kuriai vadovavo ir bataliono numerio.
Tačiau jis su lrytas.lt skaitytojais pasidalino savo požiūriu į amžinuoju laikomą žydų – arabų konfliktą, jo sprendimo būdus bei gyvenimiškas realijas, su kuriomis susiduria nuolatinės karinės parengties būsenoje gyvenančios šalies žmonės.
- Kas lėmė, jog palikote gerai apmokamą, nors ir pavojų kupiną tarnybą Izraelio kariuomenės elitinėse pajėgose ir su šeima apsigyvenote Kaune?
- Kaune aš - jau penkeri metai, iš šio miesto kilusi mano žmona. Karas mano šeimai turėjo tiesioginės įtakos. Gyvenant Izraelyje naktį gimė sūnus, o ryte prasidėjo kovos su Libanu. Man būnant palatoje, laikant ant rankų naujagimį paskambino generolas, sako – skubiai atvažiuok.
Palikau šeimą ir išvažiavau. Karo veiksmuose užtrukau pusantro mėnesio. Kelis kartus labai trumpam, gal tik kelioms valandoms buvau aplankęs žmoną ir sūnų.
Mes gyvenome Izraelio viduryje, vietovėje, kur nebuvo kasdien šaudoma į žmones ir raketos nekrito. Apie savo karinės tarnybos detales namuose aišku, daug nepasakojau. Tačiau žmona pasikalbėjo su keliais mano tarnybos draugais ir suprato, jog mano tarnyboje viskas nėra taip gražu, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Prasidėjus kariniams veiksmams ji neištvėrė įtampos, grįžo pas savo mamą į Kauną. Na o man teko apsispręsti - šeima ar tarnyba kariuomenėje. Pasirinkau šeimą ir apsigyvenau Kaune.
- Izraelis garsėja puikiai parengta kariuomene, kurią ypač stipriai palaiko visuomenė. Kokios sąlygos tarnaujant Izraelio karinėse pajėgose?
- Tarnaujantiems kariuomenėje suteikiamos visos socialinės garantijos, o atlyginimai – aukštesni už vidurkį. Ypatingas dėmesys skiriamas ne tik karių fizinei, bet ir psichologinei būsenai, nuolat atliekamas monitoringas. Tai ypatingas svarbu, nes karių gyvenimas – nuolatinės streso būsena, nes karas visada šalia. Todėl būtina žinoti, kad žmogus gerai save valdys net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Kariuomenėje viskas padaryta taip, jog kariui žuvus ar susižeidus, jo šeima gauna solidžias išmokas, be to visą likusį gyvenimą mokama pensija. Kai tarnavau kariuomenėje, mano draudimas sudarė pusė milijono šekelių (apie 380 tūkst. litų – red.). Valstybė labai rūpinasi savo kariuomenė. Galiu paminėti, jog visi koviniai automobiliai, kuriais naudojomės, turėjo oro kondicionierius.
Kuopoje, kuriai vadovavau – buvo visko. Žmonės žuvo karinėse operacijose, jie patyrė sužalojimus tiek tarnyboje, tiek laisvalaikiu. Visais atvejais valstybė pasirūpina, išmoka solidžias kompensacijas, pilnai apmoka visas gydymo išlaidas.
Viską lemia visuomenės požiūris į kariškius. Kiekvienas normalus žmogus supranta, jog tas mažas, pavargęs, nuolat neišsimiegojęs ir alkanas uniformuotas žmogus yra ta siena, kuri nuo agresijos saugo visus kitus.
Man pačiam daugybę kartų teko patirti eilinių žmonių supratingumą vykdant kovines užduotis. Eini pėsčiomis maža gyvenviete, be pinigų, dokumentų ir maisto, o gerti bei valgyti siaubingai norisi. Iš parduotuvės išeina žmogus su dėže maisto ir duoda mums, kareiviams. Tai daroma nesitikint jokio atlygio, Izraelio žmonės supranta karių reikšmę, besąlygišką jų tarybos svarbą visuomenei.
Kiekvienas tarnybą, kuri trunka 3 metus atlikęs karys tampa rezervistu. Kartą metuose, eiliniai 24 dienoms kviečiami į tarnybą. Ne pratyboms į miškus, o dalyvauti tikrose operacijose. Man, karininkui šis terminas kur kas ilgesnis.
- 2006 metais į „Hamas“ nelaisvę patekus jaunam kareiviui Gilatui Šalitui jo išvadavimui buvo mestos milžiniškos karinės ir politinės pajėgos. Ar ši legendomis apipinta istorija iliustruoja taisyklę, kad nei vienas karys nėra paliekamas likimo valiai?
- Tarnaudamas kariuomenėje gali būti tikras – jeigu tau kas nors nutiks, visa ši milžiniška karinė mašina, kurios dalele esi, stos tave ginti. Tai labai stipri motyvacija tarnaujant, nes žinai, jog niekada, net ir pačioje sudėtingiausioje situacijoje nebūsi paliktas likimo valiai.
Incidentą su G.Šalitu iki šiol puikiai pamenu. Kai jis buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, prie to paties tanko žuvo du Izraelio kariai – karininkas ir vyresnysis seržantas, kuriam iki tarnybos pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai. Kartu su brigados generolu teko lankytis vieno jų namuose, bendrauti su šeimos nariais.
Tai buvo labai nemaloni situacija. Reikėjo paaiškinti žuvusiojo broliui, Kaukaze kariavusiam rusų desantininkui, kodėl jis praėjęs pragarą namo grįžo gyvas, o jo brolis čia, Izraelyje žuvo.
- Kaip Izraelio visuomenę veikia nuolat tvyrantis mirtinos grėsmės pavojus ?
- Šalyje labai daug savanoriškų tarnybų, žmonės labai pilietiški ir po darbo neatlygintinai dirba pačius įvairiausius darbus. Vieni dirba savanoriais – paramedikais, kiti – padeda patruliuoti policijai.
Paskutinį kartą viešint Izraelyje pastebėjau ant žemės gulintį žmogų. Priėjau paklausti ar jam nereikia kokios nors pagalbos, kai iš karto šalia sustojo keli automobiliai. Jų vairuotojai užsivilko kas policijos savanorių, kas paramedikų liemenes, ėmė stabdyti eismą, teikti pagalbą.
Nuolatinis pavojus kiekvienam izraeliečiui primena, kad jis turi ne tik savimi bei savo šeima rūpintis, bet privalo tarnauti, padėti kitiems žmonėms. Kiekvienas žmogus yra egoistas ir elgtis nesavanaudiškai nėra lengva. Tačiau kritinėse situacijose tai daryti yra tiesiog privalu, net jeigu ir labai to nenori.
- Kaip manote, ar Izraelio kariuomenei bus duotas leidimas laisvai veikti – pradėti sausumos operaciją Gazos ruože ir suduoti triuškinantį smūgį islamistinei „Hamas“ grupuotei?
- Per visus karinius konfliktus tiek Europos šalys, tiek ir Jungtinės Amerikos valstijos darė spaudimą Izraeliui. Kalbėta taip: jūs labai stiprūs ir galingi, o palestiniečiai silpni, jų mažai, todėl šių žmonių negalite pernelyg skriausti.
Praeidavo keli metai, „Hamas“ sustiprėdavo ir vėl puldavo Izraelį. Iš šios, teroristinės grupuotės kontroliuojamų teritorijų kilę žmonės mokosi įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Grįžta pas save namo ir įgytas žinias pritaiko piktiems tikslams. Kita vertus, rūsyje gaminti sprogmenis daug proto ir sugebėjimų nereikia.
Manau, kad dabar, įvykių Ukrainoje fone, Izraelio kariuomenei pagaliau nebus trukdoma įžengti į teroristų valdomas teritorijas ir galutinai juos sutriuškinti. Būtina negrįžtamai sunaikinti visą teroristų infrastruktūrą, antraip taikos šioje žemėje ilgai nebus.
Iki šiol karinės operacijos vykdavo taip: iš praskrendančio lėktuvo išmėtomi lapeliai, kuriuose pranešama kokiu laiku bus atakuojamas vienas ar kitos objektas. Visiems pasitraukus po kelių valandų ateiname mes ir smogiame jų objektams. Kol teroristai viską atstato būna ramu, po to vėl prasideda atakos.
Tokia situacija labai kenkia taikiems civiliams gyventojams, eiliniams palestiniečiams. Sugriovus gamyklas, kitą infrastruktūrą jie neturi kur dirbti, negauna atlyginimų.
Visuomenė sužino tik apie nedidelę dalį Izraelio karinių pajėgų operacijų. "Hamas" laikosi taktikos neviešinti savo nesėkmių, teroristai pasauliui nesigiria kiek jie neteko kovotojų. Būdavo taip, jog iš dviejų dešimčių operacijų, informacija viešumoje pasirodydavo tik apie vieną jų.
- Neapykanta žydams tarsi įaugusi palestiniečių sąmonėje. Ar iš viso įmanoma nugalėti „Hamas“, libaniečių „Hezbollah“ bei kitas, Izraelio sunaikinimo siekiančias teroristines grupuotes?
- Kartą teko atlikti kovinę misiją Vakarų krante, Ramalos mieste. Saugant teritoriją prie manęs gatvėje priėjo apie 12 metų berniukas. Kišenėse turėjau saldainių, tačiau vaikas jų atsisakė. Jis paprašė nusiimti šalmą.
Nustebęs paklausiau, kodėl turiu tai padaryti. Šis atsakė norintis pamatyti mano ragus... Dar kartą paklausiau apie ką jis kalba. Tada berniukas ėmė pasakoti, kad jo tėvas su motina pasakojo, jog Izraelio kariai – ne žmonės, o žydams tarnaujantys velniai. Esą mes turime ragus, kanopas ir uodegas.
Neištvėręs kilstelėjau šalmą, kad palestiniečių berniukas galėtų įsitikinti, jog nesu velnias ir ragų neturiu. Vaikas patyrė didelį šoką. Jis suvokė, kad tai, ką sakė tėvai, kuo jis šventai tikėjo – yra netiesa.
Tokiomis sąlygomis augo daug palestiniečių kartų. Tai visai kitoks gyvenimo būdas, kurio mums taip paprastai nesuvokti. Ten gimusiam vaikui, neturinčiam nei žaislų, nei normalios vaikystės nuo pat mažens kalama į galvą – jeigu tu žūsi kovodamas su priešu, tam tikromis sąlygomis, tai pateksi į dangų, kur tavęs laukia daug gėrybių.
Ir tai sako ne koks dvasininkas, bet mama ir tėvas, kuriems jų tėvai irgi į galvas kalė tą patį. Kaip galima su šiuo reiškiniu kovoti? Ogi iš esmės keičiant šių žmonių požiūrį, gal po kelių kartų kažkas pasikeis į gerąją pusę.
- Izraelio kariuomenė visame pasaulyje garsėja savo profesionalumu, nepaisant nuolat vykstančio karo joje itin mažas žuvusių kareivių skaičius. Kas lemia šią sėkmę?
- Visų pirma – kruopštus operacijų planavimas ir pasiskirstymas funkcijomis. Jeigu operacija suplanuota preciziškai, jos vykdytojams nereikia galvoti kaip atlikti užduotį, tiesiog daryti tai, kas numatyta.
Todėl ir kariniai apdovanojimai suteikiami už klaidas. Už tokius atvejus, kai atsidūrus netikėtoje situacijoje, iškilus pavojui, žmogus pademonstruoja visus savo įgūdžius norimam rezultatui pasiekti. Įsivaizduokite – ant kalvos įrengtas kulkosvaidis, visa kuopa ją šturmuoja, o gyvas lieka tik vienas, kuris sugeba pasiekti tikslą ir dantimis perkąsti kulkosvaidininkui gerklę.
Štai todėl Izraelio kariuomenėje ordinais nėra apdovanota tiek daug kariškių, kaip kad Rusijos ar Amerikos karinėse pajėgose. Kiekvienas apdovanojimas reiškia neeilinę kovinę situaciją, kurioje karys pademonstravo viską, ką tik sugeba.
Kita vertus – Izraelio karinės pajėgos labai griežtai specializuotos ir struktūrizuotos. Žmonės tikslingai skirstomi ir apmokomi, bet tik labai siauros „specializacijos“ rėmuose. Taip taupomas karių paruošimui skiriamas laikas, jėgos bei lėšos.
Vieni batalionai, kuriuose daugiausia tarnauja beduinai ir drūzai, apmokyti kariauti dykumose, kiti koviniai vienetai – kalnuose, o atskiri daliniai – parengti mūšiams miesto sąlygose. Kova tankiai apgyvendintose vietovėse - pats sunkiausias darbas, net niekada negali žinoti, kas už akimirkos tavęs laukia. Gal todėl beveik 95 procentus šių batalionų karių sudaro išeiviai iš buvusios Sovietų sąjungos. Šie žmonės labai vertinami, nes visada tiksliai ir iki galo įvykdo įsakymus.
- Ar dalyvaujant kovinėse operacijose būdavo kokių nors kuriozų?
- Kariuomenėje tarnauja iš įvairių šalių kilę žmonėms, ne visiems ivritas (Izraelio valstybinė kalba – red.) yra gimtoji.
Streso atveju, žmogus natūraliai ima kalbėti savo gimtąja kalba, todėl, bendraujant radijo ryšiu kartais susiduriama su įvairiomis situacijomis. Operacijų metu kariai neretai kalba angliškai, rusiškai, prancūziškai, kitomis kalbomis. Komplektuojant kovinius vienetus stengiamasi, kad juose būtų kuo įvairesnės kilmės žmonių. Tai daroma tam, kad kritiniais momentais kažkas suprastų ką vienas ar kitas karys sako.
Vykdant operaciją Vakarų krante kitas karininkas su savo būriu pateko į rimtą apšaudymą, jis rusakalbis, todėl per raciją liejosi tik rusų kalba. Generolas nusprendė, jog nurodymus geriausia perduoti karininko gimtąja kalba, todėl raciją perdavė man. Aš jam rusų kalba perdaviau vado įsakymą, šis jį puikiai suprato.
Dėl tos pačios priežasties, kad kritinėse situacijose žmonės bendrautų ivritu, tarnauti į karo aviaciją lakūnais ilgą laiką buvo priimami tik Izraelyje gimę žmonės. Dabar situacija kiek sušvelninta, gali tarnauti ne žmonės, šalyje pragyvenę ne mažiau kaip 13 metų.
