Prieš 81 metus, 1933-iųjų liepos 17-ąją, likus 650 kilometrų iki Kauno sudužo iš JAV skridęs, Atlanto vandenyną įveikęs lėktuvas „Lituanica“. Lakūnai S.Darius ir S.Girėnas žuvo.
Paslaptys iki šiol gaubia ir katastrofos priežastis, ir daugkartinio žuvusių lakūnų perlaidojimo istoriją.
JAV gyvenę lietuviai S.Darius ir S.Girėnas 1933-iųjų liepos 15-ąją pakilo iš oro uosto Amerikoje, žuvo Vokietijoje, buvo palaidoti Lietuvoje, tačiau jų kelionė nesibaigė kapo duobėje.
Didvyrių palaikai neturėjo ramybės ir po žūties. Apie S.Dariaus ir S.Girėno laidojimo, balzamavimo, perlaidojimo istoriją iki šiol daugiausia buvo žinoma iš aviacijos istoriko Jono Čepo ir operatoriaus Stasio Dargio dokumentinio filmo „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“.
Remiantis liudininkų prisiminimais, pasakojama, kaip nacių okupacijos metais Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete (VDU MF, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetas) buvo paslėpti lakūnų kūnai.
Taip pat primenama, kaip jau sovietų laikais, 1963-iaisiais, jie buvo atrasti, paimti iš slaptavietės ir perlaidoti.
Kodėl palaikai buvo slepiami?
Aviacijos istorikų tyrimai grindžiami liudijimais, iš kurių svarbiausi – S.Dariaus dukters Nijolės Dariūtės-Maštarienės ir palaikų slėpimo operacijoje dalyvavusio VDU MF ūkio dalies darbininko Prano Raubos sūnaus, medicinos mokslų daktaro Juozo Raubos pasakojimai.
Pasak jų, 1944-ųjų vasarą, artėjant sovietų kariuomenei, Lietuvos aviatoriaus patrioto Tomo Zaukos pastangomis variniai karstai su lakūnų kūnais buvo paimti iš VDU MF koplyčios, kur saugoti nuo 1940-ųjų, ir slapčia užmūryti fakulteto sienos nišoje.
Atlikusieji šį darbą susitarė neatskleisti paslapties nei vokiečių karinei administracijai, nei vėliau sovietų okupantams.
Tarpukariu balzamuoti didvyrių palaikai dūlėjo užmūryti iki pat 1963-iųjų, kai jie gana paslaptingomis aplinkybėmis buvo staiga atrasti.
Kitais metais jie iškilmingai perlaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Vėliau buvo pastatytas Sibiro lageriuose kalėjusio, „antisovietiniu elementu“ paskelbto skulptoriaus Vytauto Mačiuikos sukurtas paminklas.
Išvežė ir vėl parvežė
KGB labai atidžiai sekė S.Dariaus ir S.Girėno palaikų atradimo ir perlaidojimo epopėją.
Tai liudija „Lietuvos ryto“ gauti slapti KGB dokumentai. Vienas jų – liudininko Jono Štrupkaus, dalyvavusio slepiant lakūnų palaikus Medicinos fakulteto sienoje, apklausos protokolas, surašytas 1963-iųjų spalį.
Buvusį medicinos laborantą J.Štrupkų apklausė pats Lietuvos SSR KGB Kauno skyriaus viršininkas Henrikas Vaigauskas.
Dokumentas pakiša mintį, kad dėl to palaikų slėpimo ir atradimo kažkas buvo ne taip.
Pagal istorikų pagrindinę versiją, lakūnų palaikai į VDU Medicinos fakulteto koplyčią A.Mickevičiaus gatvėje iš miesto kapinių (dabar – Ramybės parkas. – Red.) mauzoliejaus buvo pergabenti 1940-ųjų pabaigoje, užmūryti 1944-ųjų pavasarį ir išgulėjo iki 1963-iųjų rudens.
Bet įvykių liudininkas J.Štrupkus sovietų saugumiečiui pasakojo ką kita: „Civiliai asmenys, jų nepažįstu, 1942 metais atvažiavo sunkvežimiu ir palaikus išsivežė. Kur ir kodėl, nežinau.
Palaikus vėl atvežė 1943 metų pavasarį ir vėl paliko koplyčioje.“
Anot liudininko, jis su grupe kitų žmonių palaikus padėjo paslėpti, užmūryti sienoje 1943-iųjų vasarą, o ne 1944-ųjų, kaip dabar oficialiai manoma. Skirtumas – tik metai, bet jis gali būti reikšmingas.
Kūnus siūlė sudeginti
J.Štrupkus buvo vienas tų, kurie tiksliai žinojo, kur paslėpti lakūnų kūnai.
Apklausiamas KGB jis tvirtino, jog paslėpti palaikus prašė „lietuviškai kalbantys asmenys, prisistatę civilinės aviacijos darbuotojais“.
Buvusio medicinos laboranto teigimu, 1963-iųjų rudenį J.Dariūtė-Maštarienė ir skulptorius V.Mačiuika paprašė parodyti, kur paslėpti S.Dariaus ir S.Girėno palaikai. Jie sakė turintys sovietinės valdžios atstovų leidimą.
J.Štrupkus tuomet ir parodė, kur paslėpti karstai. Jie buvo rasti pabeldus į sieną ir pramušus ją toje vietoje, kur buvo girdėti tuštuma.
Čia prasideda bene mįslingiausia istorijos dalis.
Remdamiesi KGB surinkta medžiaga, Lietuvos SSR KGB pirmininkas Alfonsas Randakevičius ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) Kauno miesto sekretorius Jonas Mikalauskas parašė raportą tuometės LSSR okupacinės administracijos vadovui, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.
Rašte, be kita ko, sakoma: „Apie S.Dariaus ir S.Girėno palaikų suradimą visuomenė jau žino. Tai gali sukelti nereikalingą sumaištį, paskatinti nacionalistines aistras.
Todėl siūlome S.Dariaus ir S.Girėno palaikus kremuoti, o iki tol, kol bus pastatytas paminklas, urną su pelenais patalpinti Kauno istorijos muziejuje.
Reikia sudaryti komisiją, kuri nustatytų, jog kūnai apirę, jų balzamuoti negalima, ir paskelbtų apie būtinybę juos sudeginti.“
Tad ar gali būti, jog lakūnų palaikus sovietų valdžia sudegino, o 1964-aisiais Kauno Aukštųjų Šančių kapinėse buvo palaidoti karstai su pelenais ar net kitų žmonių kūnais?
Lėmė svarbios pažintys?
Susipažinęs su „Lietuvos ryto“ gautais dokumentais aviacijos istorikas J.Čepas teigė pirmąkart išgirdęs apie ketinimus sudeginti Atlanto nugalėtojų palaikus.
Jis mano, kad jei ir buvo toks planas, šios minties dėl kokios nors priežasties atsisakyta.
„Kai karstai buvo atrasti, kūnus apžiūrėjo medikai, buvo sudaryta komisija. Taip, lavonai buvo apirę, bet atpažįstami“, – tvirtino istorikas.
J.Čepas atkreipė dėmesį į vieną aplinkybę, kuri galbūt paaiškintų, kodėl sovietai vis dėlto nesiryžo sunaikinti „buržuazinės“ Lietuvos istorinės šlovės simboliais tapusių didvyrių kūnų.
Gyvenę sovietų laikais tikriausiai pamena, jog tuomet daug lėmė svarbios pažintys.
Kukli Kauno medicinos instituto darbuotoja N.Dariūtė-Maštarienė draugavo su LKP Kauno miesto sekretoriaus J.Mikalausko žmona. Jos buvo draugės nuo mokyklos laikų.
„J.Mikalauskas naktį sužinojo, kad buvo surasti lakūnų palaikai, lėkė pas A.Sniečkų, išvertė jį iš lovos“, – pasakojo J.Čepas.
Kalėjo su maršalo sūnumi
Visagalių pažinčių dėsniais paaiškintina ir tai, kodėl už antisovietinę veiklą teistam skulptoriui V.Mačiuikai buvo leista statyti paminklą S.Dariui ir S.Girėnui.
Antisovietinis disidentas V.Mačiuika, pasirodo, Sibire kalėjo kartu su Sovietų Sąjungos didvyrio, maršalo Ivano Bagramiano sūnumi.
Palaikai buvo ekshumuoti
Vis dėlto J.Čepas patvirtino aptikęs pėdsakų, jog praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje buvo pasklidusios kalbos, esą sovietų saugumas slapčia iškasė lakūnų palaikus ir išgabeno, galbūt sunaikino.
„Matyt, tai buvo nesusipratimas. Kai S.Darius ir S.Girėnas buvo palaidoti Aukštuosiuose Šančiuose, architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai V.Mačiuikos paminklą siūlė pastatyti truputį kitoje vietoje, maždaug 15 metrų nuo tikrojo kapo.
Tuomet su KGB žinia palaikai vėl buvo ekshumuoti ir dar kartą perlaidoti“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo istorikas.
Neleido rodyti balzamuotų palaikų
Arvydas Pociūnas
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas
„Sovietų valdžia, viena vertus, leido gerbti S.Dariaus ir S.Girėno žygdarbį, bet atidžiai sekė kiekvieną su Atlanto nugalėtojų įamžinimu susijusį žingsnį.
Prisimenu atvejį, rodantį keistą KGB dėmesį lakūnų palaikams. 1983-iaisiais Karo muziejuje, valdžiai palaiminus, buvo rengiama jubiliejinė paroda, skirta skrydžio per Atlantą 50-mečiui.
Aš buvau atsakingas už parodą. Prie manęs prikibo saugumietis – reikalavo, jog būtinai išimčiau iš ekspozicijos pašarvotų, balzamuotų lakūnų fotografijas.
Nežinau, kuo jos užkliuvo. Kelias valandas ginčijausi, kad tos nuotraukos būtinos, antraip griūva parodos koncepcija. Kagėbistas pasitarė su savo valdžia ir galop nusileido.“
Sovietai norėjo apkaltinti vokiečius
* „Lietuvos ryto“ gauti KGB dokumentai iš dalies paaiškina ir kaip sovietmečiu atsirado versija, esą „Lituanicą“ virš Soldino numušė vokiečiai.
* Lietuvos KGB pirmininko A.Randakevičiaus slaptame pranešime A.Sniečkui rašoma: „Medicininių tyrimų būdu ištirti tikrąsias S.Dariaus ir S.Girėno žūties priežastis, kad būtų imtasi politinių priemonių sukompromituoti buržuazinius nacionalistus ir fašistus, siekusius nuslėpti tikrąją lakūnų mirties priežastį.“
* Iš tiesų tiek Vokietijoje iš karto po katastrofos 1933 m. liepos 17 d., tiek Kaune po kelių dienų atlikus ekspertizę nenustatyta, kad į lėktuvą šaudyta.
* Tikroji „Lituanicos“ žūties priežastis iš esmės neaiški iki šiol. Viena paplitusių versijų – lakūnai neapskaičiavo aukščio ir ties Soldinu užkliuvo už medžių viršūnių.
