Telšių apskrities Jomantų kaime gimęs, anksti našlaičiu tapęs L.Stulpinas penkiolikos metų nuvyko į Liepoją, kur įsidarbino laive jaunesniuoju jūrininku (junga). Vėliau, jau būdamas bocmanu, atkaklus žemaitis studijavo jūreivystę tenykštėje navigacijos mokykloje. Po to jis tarnavo carinės Rusijos imperijos ledlaužyje „Ledokol II“, dirbo jaunesniuoju šturmano garlaivyje „Livonia“.
Po penkerių metų iškopęs į kapitono tiltelį L.Stulpinas jau vadovavo didžiausiems Rytų Azijos laivybos bendrovės garlaiviams („Lithuania“ ir „Birma“). Būtent pastaruoju laivu raižydamas Atlantą maršrutu Liepoja-Niujorkas kapitonas patyrė bene didžiausią savo karjeros nuotykį - 1912 metais, kai „Birmos“ radistas užfiksavo į ledkalnį atsitrenkusio keleivinio lainerio „Titanikas“ pagalbos šaukinį, L.Stulpinas nedvejodamas pasuko savo laivą į šiurpios nelaimės rajoną.
Tačiau prie skęstančio milžino, kuriuo plaukė 960 žmonių, greičiau nusigavo Didžiosios Britanijos garlaivis „Carpathia“. Britų jūrininkai dėl aršios konkurencijos tarp skirtingų bevielio teelgrafo ryšio operatorių tąkart kategoriškai atsisakė bet kokios „Birmos“ įgulos pagalbos. Nepaisant to, L.Stulpino vardas įrašytas į pasaulio jūreivystės istorijoje – šis kapitonas Šiaurės Atlante ryžtingai pakeitė savo garlaivio kursą ir apie 30 valandų plaukė į pagalbą skęstančiam „Titanikui“.
Prie L.Stulpino kapo susirinkę jūrininkai prisiminė ir kitus jo įdomios biografijos faktus.
Po Spalio perversmo įstrigęs Sankt Peterburge žemaitis vadovavo Rusijos jūrininkų sąjungai. Per suirutę mėgino gelbėti grobstomą ir naikinamą prekybos laivyną, bet buvo apkaltintas užmačia išplukdyti jį Suomiją, kur tuo metu telkėsi spėję pabėgti nuo raudonojo teroro jūrininkai, karo laivyno karininkai. Praleidęs septynis mėnesius Helsinkforso kalėjime ir ištrūkęs į laisvę L.Stulpinas suprato, kad caro laivyne tarnavusiems kapitonams Rusijoje nėra ką veikti.
Grįžęs į gimtinę L.Stulpinas kurį laiką prekiavo mediena, dirbdo Lietuvos konsulu Liepojoje, valdžią ir verslininkus akino steigti nacionalinį laivyną. Tokia galimybė švystelėjo 1923 metais, kai prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas – tik tada imta plėtoti uostą, pirkti laivus. Paskirtas Klaipėdos uosto kapitonu L.Stulpinas juo dirbo iki pat mirties. Vykdant paskutiniąją kapitono valią jo palaikai palaidoti Smiltynėje, iš kurios atsiveria jūrų uosto panoramą.
Iškilmėse dalyvavęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (KVJU) direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus L.Stulpiną įvertino ne tik kaip Lietuvos jūreivystės pradininką: „ Šios iškilios asmenybės pastangomis buvo plėtojamas uosto ūkis: gilintos prieplaukos, statomi nauji sandėliai, tiesiami geležinkeliai. Jam pavyko įtikinti politikus, kad uosto plėtra – bene svarbiausias valstybės ekonomikos prioritetas. Pirmasis jūrų uosto kapitonas buvo ir Smiltynėje įsikūrusio pirmojo lietuviško jachtklubo komodoras - ūros nepažįstančią visuomenę ragino veidu gręžtis į Baltiją“.
Šią vasarą minimos L.Stulpino mirties 80-osios metinės. Ta proga KVJU direkcijos iniciatyva įsteigtas šio iškilaus jūrininko ir uostinininko vardu pavadintas medalis. Kasmet juo bus pagerbiami Lietuvos vandens transportui ir jūrų pramonei labiausiai nusipelnę asmenys. Pagal nuostatus tokį apdovanojimą laureatams per Jūros šventės įteiks susisiekimo ministras.
„Pirmieji du laureatai jau žinomi, bet jų atskleisti dar negaliu. Ceremonijos ilgai laukti nereikės - L.Stulpino medaliai laureatams bus iškilmingai įteikti liepos 25-ąją, Klaipėdos koncertų salėje vyksiančioje tradicinėje jūrininkų ir uosto įmonių darbuotojų vakaronėje“, - kalbėjo A.Vaitkus.
Prie iškilaus jūrininko kapo vainikus padėjo iš Telšių apskrities Viešvėnų seniūnijos atvykę jo kraštiečiai, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos, uostamiestyje veikiančios L.Stulpino progimnazijos, Laivininkų mokyklos auklėtiniai.
