Štai ir dabar socialiniuose tinkluose, kavinėse ir tiesiog gatvėje vilniečiai diskutuoja, jaudinasi ir dūsauja dėl peticiją už Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ nugriovimą sumaniusio sportininko ir kelių mados ir pramogų pasaulio atstovių neigiamos nuomonės apie šią skulptūrą.
Kaista telefonai, kultūringi žmonės pradeda vartoti nekultūringą leksiką, vėl „griūva dangus“, nes taip lengva patikėti, jog tuojau tamsusis visuomenės gaivalas nušluos nuo Lietuvos žemės paviršiaus visus įdomesnius ir diskusijas keliančius meno kūrinius.
Suprantu, kad daugelį jaudina tai, kad į sukeltą šurmulį jau sureagavo Vilniaus savivaldybė. Tačiau ji ir turi reaguoti į viešus pasisakymus ir iniciatyvas, todėl vamzdžiu pravardžiuojamos „Krantinės arkos“ gynėjams taip pat reikėtų įsijungti į viešą diskusiją, parašyti peticiją už „Krantinės arkos“ išsaugojimą ar ką nors panašaus.
Tik visa bėda ta, kad kultūringi žmonės nemėgsta viešų diskusijų su pramogų pasaulio atstovėmis ir kitais žmonėmis, kuriems šiuolaikinio meno pasaulis – keista ir baugi teritorija, o pagrindinis meno kūrinio vertinimo kriterijus – „man gražu“. Jų manymu, su tokiais grožio mylėtojais tiesiog nėra apie ką kalbėti.
Iš tiesų - juk niekas negali sėkmingą karjerą darančiam fotomodeliui uždrausti manyti, jog „menas turi būti gražus ir kelti kažkokias tai geras emocijas, o ne blogas emocijas ir žmonių pasipiktinimą“. Arba pasmerkti dainininkę, kad, jos manymu, „Krantinės arka“ nėra „labai meniškas ir gražus daiktas, nepuošia mūsų Vilniaus“.
Tačiau reikšdami tokias ir panašias nuomones žmonės turėtų suprasti, kad kitaip manantys taip pat gali turėti savą skonį ir savą supratimą, kas yra menas ir grožis. Ir pirmiausia – tos skulptūros autorius. Kai ieškodamas medžiagos naujiems darbams V.Urbanavičius vienoje įmonėje pamatė gulinčius vamzdžius, iš kurių vėliau sumontavo „Krantinės arką“, jie jam pasirodė nepaprastai gražūs.
„Vos neapalpau nuo jų grožio, – juokėsi menininkas. – Buvo puikiai matyti, kad jie susukti iš metalo lakštų. Man graži po jokiais dažais nepaslėpta medžiaga, nes ji tarsi gyva. Ją keičia kintantis apšvietimas ir bėgantis laikas“ . Jam ši skulptūra – dar ir Neries vingių bei tėkmės pašnabždėtas sprendimas, todėl neatsitiktiniai jos sąskambiai su krantinės forma.
Pačiam autoriui „Krantinės arka“ kelia daugybę asociacijų – tai ir vartai, jungiantys Senamiestį su naujamiesčiu, ir miesto bei žmogaus nematomos pusės metafora. Šmaikšti nuoroda į tą pogrindinį, bet gyvybiškai svarbų, vamzdžių ir vamzdelių labirintą, į tą sudėtingą mechanizmą, slypintį ir po kiekvienos „žvaigždės“ oda, ir po puošniuoju Vilniaus baroku.
Neabejoju, kad šis darbas, kaip nuoroda į mechanizmų, vamzdžių, sraigtų ir kitokių kiberpanko atributų grožį turėtų patikti ir gausiems Andriaus Tapino „Vilko valandos“ gerbėjams. Juk „Kablys“ ir „Krantinės arka“ – vieninteliai sostinės paminklai, kurie atspindi Geležinkelio ir Technikos muziejus pamėgusios publikos skonį. Tik, žinoma, tai irgi ne ta publika, kuri pultų pasirašinėti įvairiausias peticijas.
O jei reikia žinomų ir nusipelniusių žmonių nuomonių, tai Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Mindaugas Navakas ne kartą yra pabrėžęs, kad tik taikomojo meno kūriniai dažniausiai kalba apie grožį, tuo tarpu tikrasis menas – apie tiesą. „Viešpaties Jėzaus paveikslas ant kryžiaus nėra gražus, – sakė skulptorius. – Jis teisingas“.
Taigi kol dar neišvežėme į sąvartyną visų šiuolaikinių ir klasikinių meno kūrinių, kurie nepatinka būreliui vilniečių ar kaip buvo aiškinama sovietmečiu – „liaudžiai“, reikėtų atskirti žodžio laisvę ir valdininkų savivalę. Žmonės turi teisę reikalauti daugelio dalykų, tačiau prieš imantis veiksmų reikėtų išklausyti įvairias nuomones.
Ir suvokti, kad miestas – gyvas organizmas, kuriame bažnyčių kaimynystėje atsiranda riedutininkų ir riedlentininkų rampos, o šalia įvairaus plauko angelų ir angeliukų – krantinės arkos, milžiniški katinai ar kyšantys kabliai.
