Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos išplatintame oro gynybos sistemų specialisto Lietuvos karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono Operacijų skyriaus viršininko kapitono Ovidijaus Pilitausko straipsnyje, pirmieji oro gynybos kūrimo žingsniai Lietuvos kariuomenėje žengti dar 1998 m. Tais metais grupė Karinių oro pajėgų karių išvyko į Švediją mokytis valdyti artilerinės oro gynybos sistemos m/48.
Po beveik metus trukusių minėtos grupės karių mokslų ir Švedijai sistemą m/48 perdavus Lietuvai, kas buvo padaryta 2000 m., Lietuvos kariuomenėje atsirado nauja kovinės paramos rūšis – oro gynyba.
Sistemą m/48 sudarė artilerinės patrankos L70, ugnies valdymo ir apžvalgos radarai. Ji gebėjo naikinti taikinius 4 km nuotoliu. Nors sistema ir nebuvo pati moderniausia, tačiau atsikurianti Lietuvos kariuomenė nieko panašaus neturėjo. Svarbiausia buvo tai, kad atsiradus naujai kovinės paramos rūšiai – oro gynybai – galima buvo pradėti rengti oro gynybos karininkus ir kaupti dar nepažįstamos srities žinias.
Taip pat buvo pradėtas rengti ir kariuomenės oro gynybos rezervas – šauktiniai kariai. Po rugsėjo 11-osios išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose Oro gynybos bataliono kariai pradėjo vykdyti taikos meto užduotį – užtikrinti Ignalinos atominės elektrinės oro apsaugą.
Taigi sistema m/48 Lietuvos kariuomenei davė naują pajėgumą, pradėta ugdyti oro gynybos karininkų karta, oro gynybininkų rezervas, sisteminamos šios srities žinios ir kuriamos tradicijos.
Raketinė euforija
Kaupdami oro gynybos žinias bei įgydami vis daugiau patirties, suvokėme, kad sistema m/48 turi ir trūkumų. Be to, artėjo įsijungimo į NATO akimirka ir supratome, kad su sistema m/48 į NATO oro gynybos sistemą integruotis nepavyks. Taigi reikėjo įveikti kliūtį: kaip su tuo pačiu karių kiekiu padidinti ugnies vienetų skaičių, ginkluotės galimybes ir integruotis į bendrą NATO oro gynybos sistemą. Sprendimas – raketinis oro gynybos kompleksas RBS70, kurį gavome iš Norvegijos.
Ši sistema mums buvo gerai žinoma iš draugystės su Švedijos kariuomene. Žinojome, kad raketos negalima „apgauti“ jokiais trukdžiais, matėme, kaip efektyviai šie kompleksai buvo naudojami pratybų bei kovinio šaudymo metu. Be to, RBS70 turėjo galimybę gauti oro taikinių duomenis iš apžvalgos radarų, o tai yra vienas iš integracijos į NATO oro gynybos sistemą reikalavimų.
2005 m. Oro gynybos bataliono arsenalą papildė raketiniai oro gynybos kompleksai RBS70, keli šimtai raketų bei vieni moderniausių apžvalgos radarų GIRAFFE MkIV.
Tokiu būdu Lietuvos antžeminės oro gynybos galimybės buvo padidintos trigubai. Nedidinant karių skaičiaus, Oro gynybos batalione vietoj 6 ugnies vienetų atsirado 18, ugnies nuotolis nuo 4 km padidėjo iki 5 km, o aukštis – nuo 2 km iki 3 km. Be to, naujieji apžvalgos radarai gebėjo sekti net 20 taikinių vienu metu (plg.: apžvalgos radarai PS70 – 3 taikinius), turėjo elektroninės kovos apsaugos priemonių, NATO 4 režimo atpažinimo sistemą „savas–svetimas“. Taip prasidėjo naujas oro gynybos vystymosi etapas – raketinė oro gynyba.
Gavus naują raketinę sistemą, buvo ne tik padidintas „techninis“ oro gynybos pajėgumas, bet oro gynybos karininkams ir seržantams atsivėrė NATO oro gynybos „paslaptys“. Norvegijos kariuomenės instruktoriai įvairių kursų metu perdavė NATO oro gynybos planavimo, organizavimo bei vykdymo patirtį, išmokė, kaip patiems organizuoti raketinės ginkluotės šaudymo pratybas.
Tačiau su naujomis žiniomis atėjo ir supratimas apie turimos sistemos trūkumus. Perduota ginkluotė neturėjo naktinio matymo prietaisų, lazeriui aušinti buvo naudojamas freonas, bet svarbiausia – trūko ryšių sistemų, sujungiančių radarus ir RBS70. Supratome, kad be ryšių sistemos visiška integracija į NATO oro gynybos sistemą negalima.
2007 m. Sausumos pajėgų Motorizuotojoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“ įkurta Oro gynybos baterija. Ji buvo apginkluota raketine oro gynybos sistema STINGER, kuri buvo sukomplektuota su apžvalgos radarais SENTINEL. Tai nebuvo nuo peties paleidžiamieji STINGER, apie kuriuos žinojome iš sovietų karo Afganistane, tai buvo ant trikojo stovo sumontuotos dvi STINGER raketos. Ši sistema buvo visiškai parengta integruotis į NATO oro gynybos sistemą – teliko įsigyti papildomų sąveikos modulių. Be to, STINGER turėjo naktinius matymo prietaisus.
Ir nors iš pradžių sistemą STINGER įgijusi brigada Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionui atrodė kaip konkurentė, tai buvo milžiniškas Lietuvos oro gynybos vystymosi šuolis.
Oro gynybos sistemų skirtumams kompensuoti ir oro gynybos karių rengimui centralizuoti vėliau sistemos STINGER baterija buvo perduota Oro gynybos batalionui. Šis žingsnis padėjo du „konkurencinius“ padalinius sutelkti vienam bendram darbui, o Oro gynybos batalionas gavo naktinį pajėgumą. Taip pat atsirado padalinys, turintis galimybę integruotis į NATO oro gynybos sistemą.
Krizės laikotarpiu visos pastangos buvo sutelktos ne į ginkluotės vystymą, o į išlaikymą. Tačiau oro gynybos kariai kovinio rengimo tempų nemažino: pradėjome remti Sausumos pajėgas, išlaikėme kovinio šaudymo pratybų skaičių, daug dėmesio skyrėme karininkų rengimui bei oro gynybos gebėjimams išsilaikyti.
Ekonominis sunkmetis privertė ieškoti naujoviškų sprendimų ir kovinio rengimo srityje. Tad netrukus kovinio šaudymo pratyboms oro taikinius pradėjo kurti Lietuvos mokslininkai – 2013 m. nuo Karinių jūrų pajėgų laivo pirmą kartą buvo iššauti taiklūs STINGER šūviai į Lietuvoje sukurtą taikinį.
Kam Lietuvai reikalingi GROM?
Lietuvos Kariuomenės operacinėje doktrinoje yra nurodyti keturi pagrindiniai oro gynybos principai: koncentracija (tankis), įvairumas, mobilumas ir integracija. Visus šiuos principus beveik pavyko įgyvendinti. Turime įvairias (RBS70 ir STINGER) sistemas, jos yra mobilios ir paruoštos integruoti į NATO oro gynybos sistemą. Tačiau vis dar nesame įgyvendinę pirmojo principo – koncentracijos (tankio).
RBS70 ir STINGER montavimas ant trikojų stovų bei prijungimas prie apžvalgos radarų gerokai išplečia ginkluotės galimybių ribas – taikiniai vizualiai gali būti aptinkami net 10–12 km nuotoliu, į vieną taikinį ugnį atidengia tik nurodyti ginklai (taip taupomos raketos), išvengiama draugiškos ugnies, o svarbiausia – visi ginklai sudaro bendrą ugnies sistemą ir apsaugo didelį oro erdvės plotą. Tačiau apžvalgos radarai ir ryšių sistemos nemažai kainuoja. Dėl šios priežasties integruotų oro gynybos priemonių mūšio lauke visada trūks, o šiuos ginklus naudos tik pagrindiniuose mūšiuose dalyvaujantieji Sausumos pajėgų vienetai.
Tad ką gi daryti kitiems Sausumos pajėgų vienetams? Kaip užtikrinti visų pėstininkų padalinių gynybą nuo antpuolių iš oro? Sprendimas – juos reikia apginkluoti nešiojamaisiais nuo peties šaudančiais oro gynybos kompleksais. Todėl Krašto apsaugos ministerija, įvertinusi rinkoje esančius nešiojamuosius oro gynybos kompleksus ir atsižvelgdama į geriausią kainos ir kokybės santykį bei logistinius aspektus, šiais metais priėmė sprendimą įsigyti Lenkijoje gaminamus nešiojamuosius raketinius kompleksus GROM.
Priimti sprendimą įsigyti GROM paskatino ir sėkmingas šių sistemų panaudojimas kariniame konflikte Gruzijoje.
GROM sistemos veikimo principas yra „iššoviau–pamiršau“. Raketa turi į šilumą reaguojančią kovinę galvutę, kuri dar prieš šūvį „užsirakinusi“ ant taikinio gali sėkmingai jį sunaikinti 3 km aukštyje 5 km nuotoliu. Šį kompleksą gali pernešti vienas karys, raketos paruošimo mūšiui laikas – tik kelios sekundės, todėl ginklas labai efektyvus vykdant mažų padalinių (pvz., Specialiųjų pajėgų komandų) operacijas ar pėstininkams ginantis nuo oro atakų.
Kiekvienai pėstininkų kuopai skyrus bent po vieną GROM kompleksą, Sausumos pajėgos taptų „ežiu“ priešo oro pajėgų lėktuvams ar sraigtasparniams – orlaiviai nebegalėtų nevaržomai skraidyti mūsų operacijų rajonuose, nes niekada nežinotų, iš kur į juos bus paleista GROM raketa. Toks „ežys“ būtų milžiniškas galvos skausmas ne tik priešo pilotams, bet ir oro operacijas planuojantiems priešo oro pajėgų štabams.
Deja, kaip ir visos oro gynybos sistemos, GROM turi tam tikrų ribotumų. Didžiausiu jų galima laikyti tai, kad kompleksai nebus sujungiami su apžvalgos radarais ir šaulys turės pats pastebėti ir atpažinti orlaivį. Tai neleis GROM sistemų naudoti kitoms užduotims, išskyrus pėstininkų padalinių apsaugą nuo tiesioginių oro antpuolių ar diversines operacijas.
Dėl vėlyvo vizualaus taikinių aptikimo (4–5 km atstumu) ugniai atidengti karys turės tik 5–15 sekundžių.
Tačiau šie trūkumai yra gerokai mažesni nei esami privalumai. Šiuolaikiniame mūšyje priešas pirmiausiai stengiasi „apakinti“ savo oponentus – tai yra sunaikinti aptikimo tolimojo priemones –radarus. Lietuvos atveju, iš rikiuotės išvedus radarus, tai gerokai pasunkintų RBS70 ar STINGER operacijas, nes šios sistemos iš radarų gauna duomenis apie artėjančius orlaivius ir pasiruošia mūšiui. Tuo metu Sausumos pajėgos, turėdamos didelį oro gynybos ginklų tankį, taptų milžinišku „ežiu“ priešininkų orlaiviams, GROM užtikrintų visų pėstininkų apsaugą nuo antpuolių iš oro, o Specialiosios pajėgos galėtų sėkmingai vykdyti diversines operacijas.
Sausumos pajėgų aprūpinimas GROM kompleksais daug prisidės prie antžeminės oro gynybos vystymo Lietuvoje. Į trumpojo nuotolio oro gynybos sistemų dėlionę bus įdėta paskutinė trūkstama dalis – pėstininkai bus apginti nuo orlaivių atakų iš oro, o Lietuvos kariuomenės padaliniai, objektai bei rajonai bus efektyviai ginami integruota RBS70 ar STINGER ugnimi.
Taigi dar vienas žingsnis aprūpinant Lietuvos kariuomenę modernia ir pajėgia ginkluote bus žengtas, o priešininkui tai taps dar vienu galvos skausmu.
