Jei įmonę „Orlen Lietuva“ ištiktų liūdniausias scenarijus, ji Europoje būtų dvyliktoji nelaimėlių sąraše. Nuo 2009 metų bankrutavo 11 naftos perdirbimo gamyklų – maždaug po dvi per metus.
Visas jas nugramzdino iš esmės tos pačios bėdos: Amerikoje kilus skalūnų revoliucijai, į užjūrį beveik nebegabenama brangaus aukštos kokybės benzino, nes ten jo niekam nebereikia.
Lenkijos koncernui Mažeikių įmonė tapo akmeniu po kaklu, smukdančiu visą grupės statistiką.
Nors savininkai ir neigia ketinantys ją parduoti, netgi naftos verslu nelabai besidomintiems aišku, kad gavę neblogą pasiūlymą jie tai padarytų. Tačiau Europoje pirkėjų nesėkmingai ieškoma net kur kas modernesnėms perdirbimo gamykloms.
Naftos perdirbimo perspektyvos Lietuvoje lenkams atrodo miglotai: susitarti dėl nuolaidos su „Lietuvos geležinkeliais“ nesiseka, Zebrenės (Rengės) geležinkelio linijos – ji sutrumpintų gabenimo kelią – remontas vis dar be pabaigos, gamybos marža nukrito iki neregėtų žemumų, o nafta vis dar tiekiama brangiausiu keliu – tanklaiviais.
Dar reikėtų pridurti prarastas pozicijas JAV rinkoje, stringantį eksportą į Ukrainą.
Maža to, kaimynai latviai ir estai randa pigesnių tiekėjų. Lietuvoje pagaminti benziną ir jį nugabenti pirkėjui kainuoja daugiau, nei siūlo dauguma konkurentų kitose šalyse.
Mažeikių gamyklos, nors per kelis dešimtmečius ir daug sykių remontuotos, įranga tiesiog paseno.
Kaip šios įmonės uždarymas ar konservavimas atsilieptų Lietuvai? Ką reikėtų daryti valdžiai, kad tai būtų kuo mažiau skausminga?
Neabejojama, kad gamyklos sustabdymas skaudžiai smogtų Mažeikių regionui. Juk su įmonę aptarnauja apie 40 bendrovių, kai kurios jų yra svarbiausi rajono darbdaviai, pavyzdžiui, antrinė „Orlen Lietuva“ bendrovė „Emas“.
Įmonės likvidavimas Lietuvai reikštų ir mažiausiai pusantro tūkstančio prarastų darbo vietų.
Vis dėlto valstybės mastu gamyklos netektis nebūtų tragedija. Tai jau ne kartą pabrėžė įvairūs analitikai. Didžiausių mokesčių mokėtojų sąraše „Orlen Lietuva“ tebeužima pirmąją vietą, bet šiuos mokesčius (daugiausia – akcizo) suneša vairuotojai, pildamiesi į bakus degalus.
Latvijoje ir Estijoje niekada nebuvo perdirbimo gamyklų, tačiau degalai ten dažnai pigesni nei Lietuvoje, o akcizas už juos sėkmingai surenkamas. Šiuo atveju „Orlen Lietuva“ tik atlieka akcizo surinkimo ir perdavimo Mokesčių inspekcijai funkciją.
Mažeikių gamykla ilgai mėgavosi valstybės sukurtomis šiltnamio sąlygomis, nes verslininkams importuoti degalus į Lietuvą buvo tolygu sunešioti geležines kurpes: dėl įvairių apribojimų beveik niekas to nesiėmė daryti.
Tad jei išsipildytų liūdniausias scenarijus, degalus Lietuva pirktų užsienyje. Vadinasi, atsirastų papildoma konkurencija tarp importuotojų ir degalinių tinklų, pavyzdžiui, tarp „Lukoil“ ir „Statoil“. Rezultatas – pigesnė pasiūla.
Jau prieš kelerius metus „Lukoil“ degalus atsiplukdė iš Suomijos tanklaiviais. Mažeikių gamyklai tai buvo signalas, kad ji nepiktnaudžiautų iš esmės monopoline padėtimi.
Tąsyk didmeninė dyzelino kaina šiek tiek nukrito, ir tai pajuto vairuotojai.
Tačiau importo tvarka Lietuvoje vis tiek dar nėra tokia liberali kaip Latvijoje ar Estijoje, tad gamyklos bankrotas būtų postūmis visiškai atverti sienas.
Kitas klausimas: ką turėtų padaryti valdžia, kad Mažeikių gamykla būtų išsaugota? Valstybė bendrovėje neturi nė vienos akcijos, tad į derybas dėl jos pardavimo negali kištis. Tai pripažino ir premjeras A.Butkevičius, paklaustas apie „PKN Orlen“ bandymus gamyklą įpiršti kazachams.
Bet jei lenkai nuspręstų įmonę palikti likimo valiai, valdžia turėtų imtis veiksmų. Galbūt gamyklą net perimti į savo kontrolę, kad būtų galima ieškoti kitų investuotojų.
Tačiau kol kas nematyti ženklų, kad Lietuva spaustų Lenkijos koncerną bent informuoti apie padėtį ir taikomas priemones.
Neteko girdėti, kad į „PKN Orlen“ būtų kreipęsi ir Seimo nariai bent jau su prašymu atskleisti gamyklos ateities planus.
Kita vertus, susiklosčius dabartinei padėčiai „PKN Orlen“ vadovybė, galbūt net su Lenkijos valdžios pritarimu, gali apkaltinti mūsų Vyriausybę, kad ji neištiesė pagalbos rankos reikiamu momentu. Sudėtingų Lietuvos ir Lenkijos santykių fone tai būtų dar vienas tamsus potėpis, galintis sukelti nemažai aistrų.
Gerokai šviesesnis variantas – tęsti „Orlen Lietuva“ veiklą gamyklą iš esmės atnaujinus. Tačiau bent kol kas tokio noro „PKN Orlen“ nerodo.
Pirmiausia reikėtų produktotiekio iki Baltijos jūros. Bet kas turėtų finansuoti jo statybą? Lenkų spaudžiama mūsų Vyriausybė lyg ir pritaria projektui, bet piniginės atverti neskuba.
Kad ir kaip būtų, mūšio dėl „Orlen Lietuva“ išlikimo baigtis priklausys ne tik nuo Lenkijos koncerno, bet ir nuo Lietuvos veiksmų.
