Politikei neramu dėl karjeros ir dėl vyro

D.Matonienės vyras Aidas Matonis giminaičių kaltinamas tuo, kad paliko savo dėdę Petrą Matonį bejėgiškos būklės neiškvietęs pagalbos, rašo „Lietuvos rytas“.

Po triukšmingo konflikto, įsiplieskusio gegužės 28 dieną, 63 metų vyriškis mirė. Kaimo gyventojai, nuolat girdėję kivirčus, neabejoja – viceministrės vyras prisidėjo prie giminaičio mirties.

D.Matonienės šeima 10 metų aršiai kovojo su dėde P.Matoniu dėl kelių arų žemės šalia seno močiutės namelio Kelmės rajono Liolių seniūnijos Padubysio kaime. Dabar kovoti jau nebereikės.

Prieš keletą savaičių P.Matonis atgulė amžinojo poilsio. Ne, ne savo tėviškės kapinaitėse. Žmona jį palaidojo kuo toliau nuo gimtųjų namų – Rokiškio rajone.

Važiuodama į įvykio vietą įsivaizdavau čia rasianti sodybą ant Dubysos kranto, kur brangus kiekvienas aras, gal, kai kurių žmonių įsitikinimu, vertas ir artimo žmogaus mirties.

Bet 12 kilometrų nuo Kelmės esančiame kaime jokių gyvybės ženklų neaptikau. Taip, kažkur teka Dubysa – galima spėti iš tolumoje žaliuojančių krūmokšnių. Anei gražaus upės slėnio, anei ošiančios girios ar senovės piliakalnio aplinkui.

Tačiau, pasirodo, ir Žemaitijos lygumose dėl 75 arų žemės net XXI amžiuje galima visą dešimtmetį artimiausiam giminei kibti į atlapus.

Namelio ir sklypo šeimininkės Elenos Matonienės, išauginusios keturis vaikus, jau dešimt metų nebėra gyvos. Iš jos vaikų gyvi tuo metu buvo tik du – duktė Vida Meškauskienė ir jauniausias sūnus P.Matonis.

Dabar gyva tik duktė – ponia Vida. Kai gegužės pabaigoje mirė jos brolis, turbūt nebeliko ir problemos – visa turėta mamos žemė pagaliau priklausys jai vienai.

Bet pagal dokumentus – net ne jai. 2004 metais mirus senolei paaiškėjo, kad savo namelį ir žemę testamentu ji paliko ne sūnui Petrui ar dukteriai Vidai, o tik vienam anūkui – Vidos sūnui 42 metų Aidui Matoniui.

Taip močiutės palikimu praturtėjo buvusios Šiaulių vicemerės, o dabar – aplinkos viceministrės D.Matonienės šeima.

„Kodėl vyro mama taip pasielgė, dabar galima tik spėlioti. Ji blogai matė, gal ir neįžiūrėjo, kam užrašė savo namelį. Keista, kad tik vienam anūkui, nors jų turėjo ir daugiau.

Vyras neabejojo, kad tai – sesers Vidos dėka. Ji neprileisdavo mano vyro prie motinos. Yra buvę, kad atvažiavęs pas mamą vyras turėdavo nakvoti savo automobilyje, jei būdavo atvažiavusi ir sesuo. Ji neįleisdavo brolio net į namą. Vyras dėl to labai krimtosi“, – nubraukė ašarą sutuoktinį palaidojusi Monia Matonienė.

2004 metais senoji Matonienė mirė, kelias dienas praleidusi slaugos namuose. Vilniuje gyvenanti duktė Vida savo mamą į slaugos namus atidavė, kai senolė nebepajėgė pati apsitvarkyti.

Kaimynų pasakojimu, esą visą mamos pensiją, apie 1000 litų, pasiimdavusi duktė, o senolė kaimynų prašydavusi paskolinti vaistams nors 10 litų.

„Ar galite patikėti – kad mirė mama, Vida net nepranešė broliui, mano vyrui. Taip ir palaidojo mamą jam nežinant. Kad mama jau palaidota, vyrui pasakė kaimynai“, – atsiduso našlė.

Kodėl ir kada kilo tokia nesantaika tarp brolio ir sesers, moteris negali pasakyti.

„Nesantaikos ir nebuvo, nors nebuvo ir artumo, bendrų švenčių. Bet prisimenu, kaip mamos namuose mano vyras ant pečių nešiodavo sesers Vidos sūnelį Aidą. O šis užaugęs galbūt tapo kaltas dėl savo dėdės mirties. Juk nužudyti galima ir žodžiais“, – įsitikinusi M.Matonienė.

Kova tarp A.Matonio ir jo dėdės P.Matonio įsižiebė 2004 metais, kai P.Matonis užginčijo motinos testamentą.

Vyrui buvo labai skaudu, kad jis nebeturi jokių teisių į vaikystės namus.

„Tikrai ne turto mano vyrui reikėjo. Dar anksčiau jo mama turėtą butą Šiauliuose buvo užrašiusi ne per pusę dviem gyviems vaikams, o tik dukteriai Vidai. Petrui nežinant Vida tą butą pardavė.

Bet Petras tada tik ranka numojo – esą sesuo turės daugiau galimybių prižiūrėti mamą, tegul lieka jai. Bet vyras labai sielojosi dėl gimtinės.

1998 metais jam buvo šuntuota širdis, jis nebegalėjo dirbti. Vienintelė atgaiva jam buvo atvažiuoti iš Kauno, kur mes gyvename, pas mamą į kaimą.

Jis svajojo, kaip čia dirbs sklypelį, augins obelis.

Todėl vyras užginčijo testamentą. Civilinis kodeksas nurodo: jei žmogus neįgalus ir neturi turto, jam turi priklausyti ketvirtadalis palikimo.

Tačiau nei Kelmės, nei Šiaulių teismai jo ieškinio nepatenkino. Tik Aukščiausiasis teismas 2012 metais priėmė nutartį, kad iš anūkui A.Matoniui palikto palikimo ketvirtadalis žemės apie namą ir ketvirtadalis namelio turi priklausyti močiutės sūnui – mano vyrui P.Matoniui“, – pasakojo našlė dėl tos žemės likusi M.Matonienė.

Bet nutartis karo nenutraukė. Anot našlės, Petras dar metus negalėjo įkelti kojos į savo gimtinės namus, nes nebuvo paskirta, kuri dalis jam priklauso.

Tik 2013 metų vasarį Panevėžio apygardos teismas padėjo paskutinį tašką – nurodė, kuris kiemo žemės rėželis ir kuris namo kambarys priklauso P.Matoniui.

Pagaliau prisiteisęs ketvirtadalį mamos palikimo P.Matonis į tėvų namus su žmona atvažiavo 2013 metų gegužės 25 dieną – atsivežė baldų, įrankių.

Žmogus degė noru kuo nors užsiimti jam skirtoje žemėje ir gimtuosiuose namuose. Tačiau jo čia esą nelaukė nei sūnėnas Aidas, nei sesuo V.Meškauskienė, praradę ketvirtį palikimo.

„Tu čia negyvensi“, – taip mus Aidas pasitiko ant slenksčio. Petro sesuo Vida buvo dar žodingesnė ir pagrasino: „Negalėsite gyventi sodyboje. Petras turi klūpėti prieš Aidą, jums bus išbadytos akys, kai atvyksite į sodybą“, – pasakojo našlė.

Dėl šių grasinimų P.Matonis parašė pareiškimą Kelmės policijai. Bet ji atsisakė pradėti tyrimą.

„Nuolat iš vyro sesers Vidos girdėjome – jūs elgetos, niekas jums čia nepriklauso, mano Aidučio žmona Daiva tokias pareigas eina, sutvarkysim jus, visa Kelmės policija mūsų rankose“, – našlė tikino girdėjusi tokius žodžius.

Jos žodžius žurnalistei patvirtino ir artimiausia kaimynė Snieguolė Bunkienė. Moteris tuoj atbėgo, kai pamatė po kiemą vaikštinėjančią žurnalistę.

„Mus, kaimynus, ponia Vida prieš savo brolį Petrą nuteikinėjo iš anksto. Būsiąs toks, anoks, jei čia pradėsiąs važinėti. Net išdalijo mums spynas, kad užsirakintume savo lauko tualetus, kad brolis neturėtų kur užeiti. Įgaliotinis tas spynas nufotografavo.

Savo išvietę nuo brolio Vida užrakino pirmoji. Atvažiavo Petras su žmona, užėjo pas mane – ar neįleistumėte į tualetą? Aišku, įleidau. Pradėjo Petras savo tualetą statytis, tai jo sesuo vėl pas mane atbėgo.

Liepė nugriauti: juk per arti tavo tvoros statosi! Čia Petras negyvens, padegsim! Kaimo žmonės pasibaisėję, kaip tikra sesuo, pasitelkusi sūnų Aidą, ėjo prieš brolį“, – daug neprašoma artimiausia kaimynė S.Bunkienė papasakojo, ką matė visi kaimo gyventojai.

„Buvo rugsėjis, gal 6 valanda ryto. Jau dirbau kieme. Išgirdau, kaip atvažiavo Aidas. Vyras dar pasakė: „Vėl bus problemų.“ Ilgai netrukus Aidas išlėkė iš namų, pasiėmęs motiną Vidą.

O po valandos girdime – į kiemą išbėgęs Petras baisiausiai kosi. Pažiūrime – ogi pusnuogis puldinėja po kiemą, ranka gerklę susiėmęs, žiaukčiodamas.

„Nunuodijo“, – tepasakė. Iš virtuvės, už kurios miegojo Petras, sklido baisus kvapas. Iškviečiau ir policiją, ir greitąją pagalbą.

Greitoji išvežė Petrą į ligoninę, pralaikė iki vakaro. Širdis sustreikavo, ritmas sutriko, spaudimas pakilo. Atpumpavo ir paleido.

Dar ilgai jo sveikata buvo sutrikusi. Policija nustatė, kad virtuvėje ant grindų buvo kažko pripilta, dėmės dar ilgai išliko.

Ir mes policijai raštą surašėme. Na, ir kas.

Vida paaiškino: „Čia buvo žuvis kepta.“ Aidas išsigynė, ir policija dėl D.Matonienės sutuoktinio galimų nusikalstamų veiksmų tyrimą baigė“, – ironiškai nusišypsojo S.Bunkienė.

Ir šiandien kieme matyti, kurie žemės rėželiai priklausė Petrui, o kurie – jo sūnėnui Aidui. Petro rėželiai tvarkingai nušienauti, žaliuoja nuravėtos bulvės.

Aplinkos viceministrės vyrui priklausančioje žemėje – apgriuvęs šiltnamis, nenupjauta žolė, po sidabrine egle sumesti du šiukšlių maišai.

„Kai tik Petras čia atvažiuodavo, netrukus prisistatydavo Aidas. Ir sukeldavo tokį triukšmą, toks pragaras užvirdavo!

Kiek kartų mes, kaimynai, esame dėl Aido elgesio kvietę policiją, gal 15 pareiškimų pernai vasarą Kelmės policijai parašėme. Niekas nereagavo.

Aido žmona D.Matonienė buvo Šiaulių vicemerė, o nuo 2012 metų – aplinkos viceministrė.

Gal ir tai turėjo įtakos? Nes jos anyta nuolat mums, kaimiečiams, rėždavo: „Nieko jūs nepadarysite. Visa Kelmės policija mūsų!“

Kad taip sesuo eitų prieš brolį, o sūnėnas prieš dėdę, nebuvome girdėję. Ir dėl ko? Dėl kelių arų žemės. Jau seniai mes, kaimynai, pakalbėdavom – jei policija nepadeda, patys skambinsime žurnalistams.

Bet nebesuspėjome, kol Petras buvo gyvas. Nebeturime Petriuko“, – apsiašarojo S.Bunkienė.

Padubysio kaimo gyventojai vienu balsu man, žurnalistei, kalbėjo, kad mėgo į tėvų namus antrą vasarą jau grįžtantį Petrą. Vadino jį draugišku, linksmu žmogumi.

Su kaimynais nesipyko, pavėžėdavo ir į kapines, ir į parduotuvę. Net po Petro mirties šiandien jam priklausančiuose žemės ploteliuose žolė nupjauta – kaimynai pasistengė be jokio atlygio.

Kaimynai net susijaudinę pasakojo, kad skaudžiausiai Petras sielojosi dėl sodelio, kurį jis pasodino dar esant gyvai motinai.

„Kol vyko teismai ir Petras čia neatvažiuodavo, kažkodėl nudžiūvo visos jo sodintos obelaitės ir vaiskrūmiai. Atvažiavęs jis terado stagarus. Kaip jis, žmogus, verkė.

Nepagavome už rankos, bet nujaučiame, kad sesuo Vida ar jos sūnelis papildavo po augalais druskos.“

„Esu Petrui pasakiusi: „Petrai, ar ilgai tu dar tversi?“ Žmogelis atsakė: „Mano širdis čia, kur užaugau. Iš čia mane išneš tik kojomis į priekį. Taip ir atsitiko“, – atsiduso kaimynė S.Bunkienė, tą tragišką gegužės 28 dienos rytą pirmoji atbėgusi kaimynui į pagalbą.

„Buvo ankstus rytas. Girdėjome, kaip Aidas su motina išvažiavo. Motiną palikęs pas kaimynus Aidas netrukus grįžo. Petras jau kuitėsi kieme. Išgirdau baisų triukšmą, riksmą.

Net už kelių namų kaimynai girdėjo kiekvieną žodį. Petras šaukė: „Ko tu mane stumdai? Nedrįsk mušti! Ką tu, snargly, ranką prieš mane kelsi?“

Toks buvo triukšmas, kad supratau – įvyks kas nors bloga“, – prisimena kaimynė Snieguolė.

„Bėgte parlėkiau į namą, paskambinau Petro dukteriai Jurgitai, policijai – siųskit ekipažą, įvyks nelaimė, žmogus širdininkas. Pati paskambinau ir greitajai pagalbai.

Pakalbėjusi išėjau laukan ir girdžiu – netikėtai Petro kieme stojo tyla.

Tik staiga Aido mašina išlėkė net kaukdama. Atbėgau į kiemą – žiūriu, Petriukas lyg pasodintas ant žemės, galva nusvirusi. Pradėjau klykti: „Nužudė Petrą!“

Tuoj sulėkė kaimynai – Aleksas Slomkus, Aida Stonienė, Rimas Stonys, Eglė Gulbinovičienė. Pažiūrėjo – viskas, jis miręs.

Viena kaimynė paskambino Aidui. Jis pasakė su motina jau važiuojąs namo į Šiaulius. Kai jie grįžo, tuo pat metu atvažiavo ir policija, ir greitoji.

Visi kaimynai matė – Vida priėjo prie mirusio brolio ir taip nusijuokė, kad mes pakraupome: „Oi, Dievas danguje yra, atlygino už tai, kad turtus pasiėmė!“

Kai aš ją sugėdinau, Vida man rėžė: „Ateis ir tavo eilė!“ Aidas pradėjo puldinėti, atnešė iš namų antklodę Petrui užkloti. „Tai nelaimingi namai“, – pasakė.

Policija mus visus apklausė, viską, ką jums pasakoju, mes su kaimynais surašėme. Aidas policiją skubino, nes turįs kažkur išskristi, turįs bilietą.

„Nepamiršk atgal bilieto nusipirkti, nes teks atsakyti“, – pasakė jam vienas kaimynas.

Bet iki šiol, nors jau praėjo kelios savaitės, jokių žinių iš policijos neturime. Prieš porą dienų vėl visus kaimynus iškvietė į prokuratūrą.

Dar kartą visi paliudijome, kaip buvo. Bet kaimas abejoja, ar viceministrės vyras bus nubaustas.

Garantuotai „ištirs“, kad širdininkas žmogus mirė nuo širdies priepuolio, ir tuo ši istorija baigsis“, – skirstydamiesi iš kiemo „Lietuvos ryto“ žurnalistei bylos baigtį prognozavo Padubysio kaimo gyventojai.

Kelmės policijos vadovas

„Birželio 20 dieną iš Šiaulių prokuratūros Kelmės policija gavo nurodymą atlikti ikiteisminį tyrimą.

Tyrimo rezultatai bus perduoti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokurorui Albinui Bambaliui, kuruojančiam tyrimą dėl mirties priežasties nustatymo. Jie turės priimti sprendimą.“

Paklaustas, ar galėtų patvirtinti, kad Kelmės policijai buvo parašyta keliolika Padubysio kaimo gyventojų skundų dėl A.Matonio veiksmų ir jo keliamo triukšmo, Kelmės policijos vadovas atsakė: „Taip, esame gavę nemažai skundų dėl to piliečio veiksmų. Skundų gavome ne tiktai iš kaimynų, bet ir konfliktuojančios pusės – P.Matonio. Buvo priimti tam tikri sprendimai.“

Nors A.Matonio motina V.Meškauskienė dažnai kaimynams girdavosi, kad Aido žmona įtakinga ir viską sutvarkys, kaimynai sako pačią viceministrę D.Matonienę kaime matę retai. Atvažiuodavusi kartais su draugais, pasikepdavusi šašlykų prie Dubysos ir vėl išvažiuodavusi.

Pastaruoju metu, tapusi aplinkos viceministre, moteris gyveno Vilniuje, vyras liko Šiauliuose. Giminaičiai, prašydami nerašyti jų pavardžių, teigė, kad iš Šiaulių kilusi D.Matonienė turėjo įtakos vyro karjerai.

41 metų D.Matonienė dvejus metus vadovavo Šiaulių regiono plėtros agentūrai, 2005–2011 metais moteris Šiaulių universitete dėstė finansų ir investicijų valdymą, 2007–2012 metais buvo Šiaulių vicemerė.

2012 metais aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pakvietė ją dirbti viceministre, atsakinga už pastatų renovaciją.

Jos vyro verslas – Šiauliuose bute įregistruota bendrovė skambiu pavadinimu „Europos erdvės efektai“. Veiklos sritis – verslo konsultacijos, projektų Europos Sąjungos paramai gauti rengimas ir administravimas.

– Kaip galėtumėte pakomentuoti savo sutuoktinio A.Matonio konfliktą su dėde P.Matoniu? – „Lietuvos ryto“ žurnalistė paklausė iki penktadienio aplinkos viceministro pareigas dar einančios D.Matonienės.

– Neturiu ko komentuoti, į jų santykius nesigilinau. Turiu puikią šeimą, gerbiu savo vyrą. Tačiau tapusi politike patyriau daug šmeižto. Kažkam labai rūpi jį pilti man ant galvos.

– Bet šį kartą juk kalbame ne apie jus, o apie jūsų vyro santykius su giminėmis. Ar jie buvo derami? Juk turite savo nuomonę?

– O jūs paklauskite anų giminių, kodėl į P.Matonio laidotuves neatvyko nė vienas giminaitis iš P.Matonio sesers Vidos pusės? P.Matonis dešimt metų vaikščiojo po teismus, teisėsi su giminėmis.

– Būtent todėl aš ir norėčiau antros pusės komentaro. Bet jūsų vyras nurodyto telefono nekelia, į žinutes neatsako. Gal padėtumėte su juo susisiekti?

– Skambinkite jam pati. Gal jis užsiėmęs, negali atsiliepti.