Anot Kauno prokuroro Mariaus Venskūno, tai, jo žiniomis, pirmas Lietuvoje įsiteisėjęs nuosprendis žmogui, kuris turtus susikrovė nesąžiningu keliu.
Absoliučiai daugumai teisiamųjų šiose bylose pavyksta išsisukti. Antai Kauno apylinkės teismo teisėja Tatjana Butkienė prieš porą savaičių metė gelbėjimosi ratą žudynėmis, narkotikų ir ginklų prekyba tarptautiniu mąstu išgarsėjusios Kauno Agurkinių gaujos vadeivai Sauliui Velečkai ir jo žmonai Linai Velečkienei.
Nors Velečkos buvo teisiami dėl tokių pačių nusikaltimų, kaip R.Petravičiūtė (beje, pakliuvusi į teisėsaugos akiratį ir dėl heroino platinimo), pastarosios 114 kvadratinių metrų ploto butą Kauno centre nuspręsta konfiskuoti, o keturis kartus anksčiau teistas Agurkas išsaugojo 396 tūkst. litų vertės turtą, įtariama, įgytą iš nesąžiningų pajamų – sutuoktinių atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Kodėl buvo toks nevienodas įvertinimas?
Vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą – iš kelių sakinių susidedantis Baudžiamojo kodekso straipsnis, užgimęs 2010 metų pabaigoje.
Šis straipsnis pernelyg aptakus, todėl šešėliniai veikėjai dažniausiai išeina iš teismų spindinčiais veidais.
Teisėjams paliekama pernelyg daug erdvės – vieni princingai reikalauja pagrįsti kiekvieną litą, o kiti gali užmerkti akis. Nes taip leidžia įstatymas.
Kauno apylinkės teismo teisėjas Rimantas Grigas nepatikėjo R.Petravičiūtės versija, kad pinigus jai paskolino giminaičiai. Mokesčių inspekcijai pakračius tariamus skolintojus išaiškėjo, kad jie negalėjo legaliai uždirbti tiek pinigų.
Patikrinus Latvijoje gyvenantį S.Velečkos pažįstamą V.K. išaiškėjo, kad ir jis neturėjo iš ko paskolinti Agurkui daugiau nei 100 tūkst. litų.
Tačiau teisėja T.Butkienė į šį faktą pažiūrėjo pro pirštus: “Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad V.K. galėjo suteikti ir suteikė S.Velečkai 30 tūkst. eurų paskolą, bet nėra ir jokių įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę”.
Agurkas pateikė teismui šūsnis paskolų raštelių. Kreditus jam neva suteikinėjo tūlas Jakovlevas iš Ukrainos, kurio net nepavyko apklausti, jau nekalbant apie jo pajamų patikrinimą.
T.Butkienė taip pat nusprendė, kad neverta aiškintis, ar marijampolietis Giedrius Dambrauskas, teistas už degalinių plėšimus, turėjo iš ko gražinti S.Velečkai už 1,4 mln. litų dydžio paskolas gražinti 700 tūkst. litų palūkanų.
Kitaip sakant, pateikus abejotinus paskolų raštelius, galima pagrįsti ir dešimtis milijonų litų, gautų iš kontrabandos, kvaišalų prekybos, reketo, vagysčių, plėšimų.
Todėl reikia kuo skubiau ir griežčiau apibrėžti, kas, kada ir kokiais atvejais yra atsakingas už neteisėtą praturtėjimą.
Vertėtų baigti žaidimus su privačiais skolų rašteliais ir pinigų dovanojimu. Nori turėti galiojantį dokumentą – nepatingėk nueiti į notaro kontorą. Reikia aiškiai pažymėti, kad tik toks įforminimas laikomas pagrįstu skolos, dovanų gavimu ar davimu, deklaruojant pajamas.
Fiktyvių susitarimų atsirastų gerokai mažiau, žinant, kad kiekvienas jų bus įregistruotas ir perkoštas per Mokesčių inspekcijos filtrą.
Ir pagaliau – teisininkai, įstatymų leidėjai, susitarkite dėl laikotarpių. Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl neteisėto praturtėjimo įsigaliojo nuo 2010 metų gruodžio 11 dienos. Jame parašyta, kad atsakomybė tenka tiems, kurie iki šiol turi nešvariais būdais įgytą turtą, bet nenurodyta, ar galima bausti, jei tas turtas buvo susikrautas iki sraipsnio įsigaliojimo.
Dabar teisėsauga sugaišta marias laiko, kol atlieka finansines revizijas ir perduoda bylas į teismą, o ten – kaip loterijoje.
R.Petravičiūtei ir Velečkoms aitvarai turtus sunešė dar iki 2010 metų, tačiau teismų sprendimai šiose bylose buvo nevienodi.
Konkrečiai nubrėžus ribą, nuo kada pradedamas baudžiamasis procesas, būtų galima efektyviau kovoti su šešėliniais nusikaltėliais.
Jei būtų nuspręsta, kad baudžiamoji atsakomybė taikytina tik už nusikaltimus, padarytus po 2010 m. gruodžio 11-osios, anksčiau įgytą nelegalų turtą vertėtų apmokestinti 15 – 20 procentų tarifu. Tai būtų papildoma įmoka prie gyventojų pajamų mokesčio.
Didžiausia mūsų šalies bėda – kreivi įstatymai, nutarimai, taisyklės, kurių apstu kasdieniame gyvenime. Trūksta aiškių ir tikslių sakinių, užkertančių kelią korupcijai, neteisėtam pralobimui ir daugeliui kitų nusikaltimų.
Įvedus saugiklius, įstatymai netaptų panašūs į tešlą, kurią gali bet kas ir bet kaip minkyti.
