„Vakare, girdėjome, laikysi lietuvių kalbos egzaminą. Na, tu ir drąsi! Mes tikrai neišlaikytume“, – neįprastą merginos užmojį dar iki egzamino įvertino jos dėstytojai, profesoriai. Kodėl net lituanistikos ekspertai bijo mokyklines žinias tikrinančio egzamino? Ar jis išties adekvačiai vertina mokinių kalbos žinias?
Moderniųjų literatūros studijų magistro diplomą su pagyrimu pernai gavusi V.Smaleckaitė savo laiku egzaminą išlaikė 90 balų.
- Kodėl nusprendėte vėl laikyti egzaminą, kai jau, regis, turite aukščiausius išsilavinimą patvirtinančius diplomus?
– Dirbu kūrybine agente ir dažnai lankausi mokyklose. Esu žmogus, kuris atvyksta į mokyklą ir, dirbdamas su mokytojais ir mokiniais, neformaliais metodais bando spręsti problemas. Tiesą sakant, manau, jog egzaminai yra reikalingai, bet mes nemokame mokinių motyvuoti ir rengti egzaminui. Norėjau tai patikrinti.
Viena vertus, aš labai džiaugiuosi rašiniu – tai forma, leidžianti gana kritiškai reaguoti į dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime. Tačiau reikalaujama mintinai mokėti tekstus – mes negalime daryti teksto analizės. Turime mąstyti iš anksto pasirengtais faktais.
- Apie ką rašėte egzamine?
– Mano tema buvo literatūrinis rašinys tema „Asmenybės laisvės tema XX a. lietuvių prozoje“. Svarbiausia mano tezė buvo išsakyta jau pirmojoje pastraipoje: asmens laisvės kategorijai formuoti reikalingi tam tikri kultūriniai pakitimai.
Rėmiausi lietuvių literatūros kontekstu: kaip galėjo susiformuoti asmens laisvės kategorija tekste. Žiūrėjau, kaip tai organizuojama ir įgyvendinama Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Antano Škėmos tekstuose. Nesirėmiau jokiais šalutiniais tekstais.
Rašydama egzaminą, be abejo, nesimokiau jokių citatų ir nekalbėjau tomis mokyklinėmis frazėmis, kuriomis kalbama. Parašiau tą rašinį tokį, dėl kurio man pačiai nebūtų gėda baigti magistro darbą, dėl kurio mano dėstytojai mane vertintų aukščiausiu balu, dėl kurio aš pati save vertinčiau aukščiausiu balu.
- Kaip manote, ar iš jūsų rašinio buvo įmanoma pajusti, kad jūs esate vyresnis, studijavęs žmogus, jau nebe mokinys?
– Tiesą sakant, labai stengiausi paistyti visų mokyklinių egzaminų reikalavimų, pasižiūrėti, kas vertinama, už ką skiriami taškai.
Stengiausi nevartoti jokių literatūrologinių terminų, kurie nėra dėstomi mokykloje. Žodynas buvo visiškai mokyklinis, raiška taip pat labai logiška, konkreti, mokyklinė.
- Kaip jaučiatės, gavusi tokį balą? Kaip vertinate egzaminavimo sistemą apskritai?
– Prognozavau gauti daugiausia 60 balų, bet 30 nustebino net mane. Tiesą sakant, visai džiaugiuosi, nes, atrodo, mano įvertinimas leidžia kalbėti apie tai, kad viskas nėra labai gerai.
Kai įstojau studijuoti lietuvių literatūrologiją, man buvo pasakyta: „Turėsite pamiršti viską, ko išmokote mokykloje.“ Humanitarinių mokslų sritis, manau, Lietuvoje yra gana stipri. Nemanau, kad čia kaltas neišsimokslinimas ar spragos aukštajame moksle.
- Kaip manote, tokia tvarka patikrina kalbos mokėjimą?
– Nežinau, ar tai tikrina mokinių kalbos gebėjimo apsektą. Egzamine buvo tikrinami tokie gebėjimai, kaip mintinas faktų žinojimas. Tokie gebėjimai buvo svarbūs nebent XVIII amžiuje. Dabar svarbus analitinis mąstymas, kuris yra visiškai netikrinamas.
Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė:
„Žinių radijui“ antradienį per pietus interviu davusi NEC vadovė tvirtino - moksleivių lygis ne taip jau smarkiai važiuoja žemyn.
„Tas važiavimas nėra toks jau didelis – nuo praėjusių metų skirtumas yra tik 2 procentai. Seniau buvo visai kitokio tipo egzaminas, be to dabar vertinimo tvarka yra griežtesnė; vertinimas yra norminis. Tai lemia, kad išlaikymo procentas yra mažas“, - teigė S.Vingelienė. Į portalo lrytas.lt tiesioginiame eteryje pateiktą klausimą dėl vos 30 balų surinkusios literatūrologės NEC direktorė negalėjo atsakyti. Ji svarstė, kad buvo reikalaujama išmoktų žinių, egzaminą laikiusiems reikėjo remtis vienu autoriumi ir kažkokiu kūriniu.
„Jie turi žinoti bent veikėjų vardus ir ką jie veikė, siužetinę liniją, ir tuo plėtoti rašinį. Kitas žinių reikalavimas yra rašyba ir skyryba - visa ta dalis. Čia sunku pasakyti, ar tikrai toks faktas buvo, ir kol kas nematėme darbą, nežinome, negaliu komentuoti“, - radijo laidoje gynėsi NEC vadovė.
Laidai paskambinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Stanislovas Burgis piktinosi tokia S.Vingelienės pozicija:
„Vienas žmogus iš 100 gauna maksimalų įvertį – tai normalu? O dėl to, kad net 12 procentų neišlaikė - reikia paklausti, kodėl. Reikia žiauriai bausti visus, kurie skatina vaikus ignoruoti gimtąją literatūrą. Į švietimo valdžią turi ateiti žmonės, kurie myli mūsų gimtąją kalbą. Leiskime jiems komentuoti užsienio autorius, kad pajustų kalbos grožį. Bet NEC to neleidžia“, - teigė gimnazijos direktorius.
NEC vadovė kalbėjo, kad vaikams paprasčiausiai reikia mokytis. Anot jos, egzaminas yra tik pats paskutinis rezultatas, nes pradedama mokytis nuo pirmos klasės.
„Tas procesas yra ilgas. Kas kelerius metus keičiasi valdžia ir atsakingi žmonės, ir turim, ką turim. Tokius rezultatus lemia tai, kad nėra žmogaus, kuris būtų atsakingas už konkretų dalyką“, - svarstė S.Vingelienė.
Vėliau nuo laidos ji atsijungė.
