- Pone Šliužai, rezultatai rodo, kad iniciatoriai patyrė triuškinantį fiasko. Labiau pikta ar liūdna?
- Nei pikta, nei liūdna. Viskas tvarkoje. Tiesiog išsiaiškinom, kiek Lietuvoje yra supratingų žmonių. Jų yra mažokai, tai truputį glumina. Vis tiek tai yra masė žmonių, iš kurių galima sulipdyti perspektyvą Lietuvai išgelbėti. Pagal mūsų bendrą supratimą Lietuvoje tauta nyksta baisiai, valstybė išsigimė į partinę diktatūrą, ūkis visiškai sužlugdytas, kultūra smunka iki nesąmoningo tarptautinio jovalo. Ateities mes neregime, net šeimos samprata yra sudarkyta.
- Gal dėl visų šitų dalykų irgi reiktų rengti referendumus?
- Net ir šiame referendume mus visi kaltino, kad padarėm paketą ir reikėjo klausimus išskaidyt atskirai. Gyvenimas nėra vienas klausimas, tai yra paketas klausimų. Deja, žmonės nesuprato, kai kurie buvo visiškai suklaidinti. Jūs, žurnalistai, pirmi uždavėt tą kvailą toną, pasakydami, kad tai yra referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Mes tokio klausimo nekėlime. Nėra nė vieno žodžio mūsų referendume apie žemės pardavimą užsieniečiams.
- Dėl ko Jūs rinkote parašus?
- Dėl trijų Konstitucijos straipsnių pakeitimo.
- Jūs turėjote pakankamai daug laiko įrodyti, kad esate teisūs. Gyventojai nepatikėjo. Tai ką čia dar aiškintis?
- Gyventojai buvo masiškai suklaidinti. Visos vyriausybinės struktūros klaidino žmones. Aš net pačiam košmariškiausiam sapne nesapnavau, kad taip gali būti. Deja mūsų valdžios gali prigalvoti to, ko net neįmanoma sugalvoti.
- Ar matote kokias nors savo, kaip iniciatoriaus, klaidas?
- Ką ten savas klaidas besakysi. Gal aš per grubus ar per atviras buvau. Man bylą žada siūti. Pacitavau tą frazę iš „Niekas nenorėjo mirti“, tai man prisiuvo, kad kurstau nesantaiką.
- Dabar sutinkate, kad šiek tiek per riebiai pasakėte?
- Nemanau. Bandžiau vaizdžiai pasakyti, man nepasisekė. Gal ne valdžios lygyje pavariau.
- Skundė Jus tai ne valdžia, o tie žmonės, kurie pasijautė įžeisti. Gal Jums tiesiog reikia viešai atsiprašyti?
- Aš galiu pasakyti, kad per riebiai pasakiau. Bet tikrai nenorėjau pasakyti tiesiogine prasme. Kalbėjau apie įvaizdį, kaip tam filme buvo pasakyti. Tiesiog tai buvo emocija. Nieko nekaltinkim, aš tikrai labai atsiprašau. Norėjau vaizdžiai pademonstruoti, kiek ši idėja yra gili ir prasminga.
- Dar vienas ikiteisminis tyrimas greičiausiai bus pradėtas dėl grasinimų žurnalistui Andriui Tapinui. Jūs turbūt puikiai žinote, apie ką aš kalbu.
- Nežinau.
- Nematėte vaizdinės medžiagos, kaip yra deginama Andriaus Tapino knyga? Viešoj erdvėj pasirodė grasinimai jį užkasti. Tai tie patys Jūsų bendražygiai, kurie agitavo už referendumą. Tai Jums nežinomas šitas faktas?
- Nežinomas.
- Pone Bruveri, jeigu žiūrėti politologiškai, kokias Jūs matote didžiausią įtaką referendumo rezultatams turėjusias klaidas?
- Nežinau, ar galima kalbėti apie kažkokias klaidas. Manau, kad patys iniciatoriai yra tam tikra klaida. Bet šiuo atveju ne apie tuos žmones, kurie organizavo, reiktų kalbėti, o apie tuos 268 tūkst. žmonių, kurie balsavo už tas pataisas. Viena vertus, galime manyti, kad tai yra niekingai mažai, kalbant apie visą rinkėjų visumą, kad tai mažai, turint omeny, ką tie referendumo iniciatoriai kalbėjo apie savo palaikymą, vaizdavo esantys tautos avangardinis priešakinis būrys. Kita vertus, tai yra ir labai daug.
Per pastaruosius rinkimus tiek daugiamandatėje apygardoje nerenka nė viena iš pagrindinių šalies valdančiųjų partijų. Tiek tik per 2012 m. rinkimus daugiamandatėje apygardoje surinko tik juos laimėjusi Darbo partija. Su liūdesiu reikia konstatuoti, kad tame būryje nėra vien tik, kaip mėgstama vaizduoti, provincijos kelmai. Ten yra ir tokių žmonių, kurie galėtų vadintis tikruoju šalies kultūros elitu.
Tai liūdina, skaudina ir rodo, kad tai rimtas mūsų visuomenės politinės, pilietinės tapatybės krizės simptomas. Kartu tai yra nemenkas politinis kapitalas. Aš taip suprantu, kad jie nuo pat pradžių nesitikėjo triumfališkai laimėti referendumą. Buvo tam tikras testas, bandymas pasižiūrėti, kokį rinkėjų segmentą jie gali aktyvuoti, konsoliduoti, sukaupti ir bandyti tuo pagrindu konstruoti kažką politiškai apibrėžtesnio – partiją ar judėjimą, su kuriuo būtų galima eiti į rinkimus. Jeigu jie nebūtų tokia klaida, kokia yra, galėjo pasirodyti žymiai sėkmingiau.
- (P. Šliužas) Mes neturėjom tos idėjos. Pirmiausia norėjome išsiaiškinti, kiek Lietuvoje yra aktyvių žmonių. Ką su jais paskui darysime, jau toliau. Mano idėja buvo nuolat veikianti referendumo grupė. Deja tos idėjos turbūt teks atsisakyti. Turbūt reiks bandyti suburti šituos žmones į partijos grupę, kadangi šitą prakeiktą partinę sistemą galima sugriauti tik ta pačia tvarka. Mes į partinę sistemą turime įeiti tokiu pat būdu, o paskui ją sugraužti iš vidaus.
- Pone Vaigauskai, ar ne per daug mokesčių mokėtojai išleidžia grupelei žmonių?
- Sąmata yra 13,5 mln. litų. Tie pinigai jau pervesti savivaldybių, apylinkių rinkimų komisijoms.
- (P. Šliužas) Mes norėjome kartu su prezidento arba Europos Parlamento rinkimais. Bet mums neleido.
- (Z. Vaigauskas) Gerbiamas Šliužai, Jūs norėjot tą referendumą rengt mėnesį laiko iki Europos Parlamento rinkimų. Jūsų aplinkoje yra labai daug netiesos sakymo. Vieną kart sakot, kad tai žemės referendumas, kitą, kad kartelės nuleidimo referendumas. Kaip vadinasi Jūsų pagrindinis tinklapis, kuriame išdėstytos Jūsų idėjos? „Žemės vardu“.
- (P. Šliužas) Tai ne mūsų. Tai individualus tinklapis.
- Bet ten Jūsų pavardė.
- (P. Šliužas) Mano pavardę galima pripaišyti prie bet ko.
- (Z. Vaigauskas) Jūsų emblema – žemės emblema. Jūs baisiai nenorit parodyt, kiek išleista pinigų referendumo reklamai.
- (P. Šliužas) Oficialią sąskaitą pateikėm. Dievulėliau, ten trupinukai.
- Kokia ta suma?
- (P. Šliužas) Nežinau, gal 40 tūkst. litų. Čia pinigai, kuriuos aukojo žmonės.
- Kas tie žmonės?
- (P. Šliužas) Šliužas tame tarpe. Dvi karves pardavė.
- Kiek Jūs asmeniškai paaukojot šitam referendumui?
- (P. Šliužas) Oficialiai tūkstantį įnešiau į sąskaitą, bet šiaip išleidau apie 15 tūkst.
- Pone Bruveri, 13.5 mln. litų referendumui, kuris neįvyko ir pagal aktyvumą buvo turbūt prasčiausias rezultatas per visą istoriją. Pinigai į balą. Ar mes turėtume ieškoti atsakomybės?
- Širdis plyšta perpus, bet turiu užstoti referendumo iniciatorius. Referendumas buvo perkeltas valdančiųjų pastangomis. Jie, atsibudę po Šv. Velykų ar nežinia kada pamatė, jog parašai yra surinkti ir referendumas tikriausiai įvyks, iš baimės pradėjo blaškytis ir daryti nesąmones, tik dar labiau blogindami padėtį. Politikų planas buvo labai aiškus – pabandyti neutralizuoti pavojų. Šita data ir buvo sugalvota tam, kad ateitų kuo mažiau žmonių. Rezultatas rodo, kad baimintasi buvo be reikalo. Tiesiog mokame kainą už valstybės institucijų, politinio elito tingumą ir žioplumą.
- (Z. Vaigauskas) Su ponu Bruveriu negalėčiau sutikti. Mūsų rinkėjai yra protingi. Politikai norėjo apsaugoti rinkėją nuo blogo sprendimo. Mano supratimu čia jie darė pirmą ir pačią rimčiausią klaidą. Rinkėjai puikiai žino, ką daro ir tą parodė. Jeigu referendumo dalyviai būtų palaikę šitą idėją, kaip reikalingą Lietuvai, tai būtų atėję bet kokiu oru, bet kada.
- Pone Šliužai, ar Jūs sutinkate, kad nuo pat pradžių padarėte klaidą šiek tiek apgaudami žmones? Nuo pat pradžių Jūs nepaaiškinote, už ką apsirašinėjo žmonės.
- Mes neturėjom galimybės.
- Ką reškia Jūs neturėjot galimybės?
- Jokios galimybės paaiškinti neturėjome. Mus smaugė ir smaugia informacinė blokada. Tik dabar visa žiniasklaida prabilo. Mes savo kukliomis lėšomis nupirkti nors kokios minutėlės eteryje neturėjome jokios galimybės.
- Kai Jūs rinkote parašus Jums nereikėjo minutėlės eteryje. Ar rinkdami parašus Jūs aiškinote, už ką jie pasirašo ir kad tai pažeidžia Europos Sąjungos sutartį?
- Nepažeidžia jokios sutarties. Europos Sąjungos sutartyje nėra nė žodžio apie nuosavybės teisės įteisinimą, laisvo kapitalo judėjimą, vandenis. Mes nieko nemelavom, tik klausėm, ar parduoda tėvynę, ar neparduoda.
- (Z. Vaigauskas) Jūs registravot ir bandėt įrodyti gerąją iniciatyvos pusę. Bandėt įrodyti rinkėjams, kad lazda yra tik su vienu geru galu. Pabandykit pasakyt, kodėl iš tų 300 tūkst. žmonių, kurie pasirašė, iš karto, kai prasidėjo politikų nagrinėjimai, mes gavom per 200 prašymų atšaukt parašus? Dabar matom tuos skaičius, kurie atėjo, pasakė taip. Vėlgi mažiau nei 300 tūkst. Išeina, kad dalis jų neatėjo balsuot, dalis nepasakė taip.
- (P. Šliužas) Subalamutino žmones. Net rinkimų komisijos nariai sakė, ar nori, kad parduotų žemę, jei ne, rašyk ne.
- (Z. Vaigauskas) Man tokie faktai yra nežinomi. Pas Jus sąrašuose mirusios sielos. Pristatėm parašus, pradėjom tikrint – iš karto raštas prokuratūrai iš Jūsų aplinkos. Įsivaizduokit, jie sekmadieniais dirba prie mūsų šventų parašų, tikrina. Visur priešų paieška. Vyriausioji rinkimų komisija – priešai, Vyriausybė – priešai, žiniasklaida – priešai. Kas Jums ne priešai? Jūs patys sau priešai. Kaip už tokią idėją balsuot?
- (V. Bruveris) Visgi manau, kad referendumo nesėkmės priežastis ne ta, kad dauguma tautos jį sąmoningai blokavo, o mūsų rinkėjų apatija. Didžioji dalis rinkėjų nesidomėjo šiuo klausimu, numetė jį kaip nesvarbų. Noriu vėl kalbėti apie beveik trečdalį milijono aktyvių rinkėjų, kurie yra labai pagaulūs ir pasiryžę pagauti bet kokias paranoidalines idėjas ir įvairiomis fobijomis persunktą pasaulio matymą.
- Tai tie patys rinkėjai, kurie balsuoja už Naglį Puteikį, „Drąsos kelią“?
- Taip. Dabar visi kalba, apie tuos 13 mln. Kiek milijonų mes sumokėsime už tuos „Drąsos kelio“ Seimo narius ir partiją, kuri, atleiskite už išsireiškimą, parazituos toliau? Tai yra ta pati istorija. To paties rinkėjų segmento skirtingi veidai ir tos pačios istorijos skirtingi epizodai.
- Pone Šliužai, nesigailite, kad ėmėtės šitos iniciatyvos?
- Bala žino, dar reikia apsitupėti. Pagal dabartinius skambučius, žinutes žmonių padėka yra, tie piktieji kažkur kitur. Aš kažkaip lyg ir džiaugiuosi.
