Viena vertus, tie maždaug 379 tūkst. – 15 proc. visų rinkėjų, atėjusių į šventos žemelės referendumą, ir tik 268 tūkst. iš jų, pasiryžusių už ją nušauti, – tarsi ir šio absurdiško spektaklio organizatorių fiasko.
Ši rusvai violetinė publika dabar kaltina valdžią ir orus. Žinoma, jei referendumas būtų rengtas kartu su prezidento bei Europos Parlamento rinkimais, dar bala žino, kaip ten būtų buvę, nors iš dabartinių rezultatų atrodo, kad vis tiek būtų sužlugęs.
Valdžios viršūnėlės giria blaiviąją tautos dalį už tai, kad ji, specialiai boikotuodama referendumą, jį sugriovė. Bet pagrindinė referendumo nesėkmės priežastis, aišku, tradicinė lietuvių rinkėjų apatija ir abejingumas.
Net daugumai tų rinkėjų, kurie šiaip jau ateina į rinkimus ir gali būti laikomi politiškai aktyviais, šis klausimas pasirodė tiesiog neįdomus ir nesvarbus.
Bet kokiu atveju sunku patikėti, kad net ir referendumo organizatorių publika būtų buvusi tokia beviltiškai naivi tikėdama, jog jai pavyks. Bent kai kurie iš jų, bet kokia proga išlįsti iš užkaborio pasinaudojantys prisiplakėliai, į šį reikalą pažvelgė daugmaž realistiškai. Rėkaudami, kad su jais visa Tauta, iš tiesų jie norėjo pasitikrinti, kokią jos dalį gali mobilizuoti, suaktyvinti ir pasibalnoti ateičiai.
Žinoma, jie tikėjosi daugiau – mažiausiai dvigubai. Tačiau ir šis rezultatas – tikrai ne iš blogųjų. Štai kodėl jie jau kalba apie naujos partijos kūrimą – greičiausiai toks ir buvo jų tikslas nuo pat pradžių.
Galima prisiminti, kad 268 tūkst. rinkėjų – tai vos keliais tūkstančiais balsų mažiau, nei per praėjusius Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje surinko jų laimėtoja Darbo partija. O per 2008 m. parlamento ir per šių metų Europarlamento rinkimus visoms partijoms iki tokio rezultato buvo toli.
Taigi dabartinės apatijos sąlygomis, kai per kiekvienus rinkimus net ir keliasdešimt tūkstančių balsų į vieną ar kitą pusę yra svarbu, toks skaičius – labai rimtas.
Žinoma, ši minia – itin marga ir tai toli gražu ne vien gyvenimo šalikelėje likę gūdžios provincijos kelmai, masinės popkultūros klounai ar tokie tipai, kuriuos regėjome iniciatorių priešakinėse gretose. Tarp „gynėjų“ yra ir paties tikriausio šalies elito atstovų.
Itin iškalbinga tai, kad juos visus vienijo primityvus priešiškumas „nelietuviams“ – pirmiausia „iš visokių europų ir amerikų“ – kurie esą surezgė eilinį sąmokslą prieš mūsų šalelę.
Taigi kad šie rinkėjai kol kas nesutelkiami į tokį svarų, koks galėtų būti, kumštį – ne tik ir ne tiek jų margumo, kiek jų potencialių telkėjų beviltiško nesugebėjimo tai padaryti padarinys.
Vis dėlto bet kokiu atveju ši masė – itin ryškus visos visuomenės bei valstybės politinės, pilietinės ir tautinės tapatybės krizės padarinys.
Pakanka saujelės iš pakrūmės išlindusių rėksnių, apsiginklavusių primityviausia ksenofobija, sąmokslo teorijomis ir sovietinio raugo antieuropietiškumu, ir net kone trečdalis milijono tautiečių bėga paskui juos.
Tuo metu visiškai sutrikęs politinis elitas ir valstybės institucijos ima kvailai blaškytis, tik dar labiau blogindami padėtį, ir taip pat trimituoja apie kažkokią juodą ir plaukuotą ranką iš Rytų, kuri neva viską čia ir režisuoja.
Aukštieji ponai ir ponios, gerai, kad šis eilinis spektaklis baigėsi eiliniu farsu – ir tai atsitiko būtent todėl, kad jį režisavo mūsų nuosavi klounai, kurių pas mus ir taip pakanka.
Prie to, kad tie klounai yra ir kad jie turi tokią didelę ir lengvai valdomą auditoriją, jūs, ponai ir ponios, labai nemažai ar net lemtingai prisidėjote.
Tad melskitės, kad kitą kartą kokio nors naujo siužeto šiai auditorijai – o jų tikrai bus – iš tiesų nepradėtų brukti būtent ta juoda ir plaukuota ranka.
Mat tuomet bus visai kitaip – daug rimčiau.
