Tokia tuščia ir pavojinga valstybei populistinė akcija visiems mokesčių mokėtojams kainavo keliolika milijonų litų. Dabartinė valdžia turi prisiimti dalį atsakomybės, nes jos neveiklumas sprendžiant vadinamąją „žemės saugiklių“ problemą leido populistams pasinaudoti natūraliu žmonių nerimu, surinkti parašus ir galų gale visa tai kainavo mokesčių mokėtojams keliolika milijonų litų.
Informacija reikalauja skubaus šalies vadovų paaiškinimo
Tačiau dar didesnį nerimą kelia šeštadienį „Lietuvos ryte“ paskelbta publikacija apie vieno advokato veiklą privačiai ir neteisėtai sekant aukštus valstybės teisėsaugos pareigūnus yra verta ypatingo parlamentinio dėmesio. Jeigu žiniasklaidoje skelbiama informacija apie Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovybės sekimą ir įtarimus dėl jos nusikalstamos veikos yra bent iš dalies teisinga, tai negali likti vien tik žiniasklaidos spėlionių reikalu.
Ministras Pirmininkas, kurio patarėjas taip pat yra minimas, bei vidaus reikalų ministras, atsakingas už FNTT veiklą, turi nedelsdami paaiškinti, ar viešai paskelbta informacija apie galimą nusikalstamą aukštų teisėsaugos institucijos vadovų veiklą, turi kokio nors pagrindo. Jeigu tai yra tiesa, į tai turi būti reaguojama nedelsiant.
Įspūdžiai iš kelionių į Kijevą, Kišiniovą ir Briuselį
Asociacijos sutarties pasirašymas – geopolitinis istorinis lūžis, kurio visą prasmę gebėsime suvokti tik po kelių dešimtmečių. Tai iš esmės keičia ne tik viso Rytų kaimynystės regiono ateitį. Tai iš esmės keičia ir Rusijos ateitį, nes tai padės Rusijai išlipti iš jos postimperinių sindromų duobės. Lietuva gali džiaugtis tuo, kad sena geopolitinė vizija – saugesnė ir labiau europietiška erdvė tarp Lietuvos ir Rusijos pradeda tapti realybe.
Tolesnė Lietuvos užduotis – aiški Rytų partnerystė šalių, pasirašiusių Asociacijos sutartis, narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Senoji Europa dar vis vengia aiškiai apibrėžti tokią perspektyvą. Lietuva turi imtis iniciatyvos, sutelkiant ES politinę valią tokios perspektyvos aiškiam politiniam įvardinimui. Kitais metais įvyksiantis eilinis Rytų partnerystės Summitas Rygoje, per Latvijos pirmininkavimo ES pusmetį, turi duoti tokią aiškią narystės perspektyvą. Lietuva turi skatinti Latviją imtis tokios užduoties.
Ukraina, Moldova, Gruzija – su Asociacijos sutarčių pasirašymu atsiranda europinių reformų kelyje. Lietuvos užduotis – remti ilgalaikę šių šalių europinę perspektyvą konkrečiais darbais. Lankantis Kišiniove ir Kijeve teko sutikti ne vieną aukšto rango ir aukštos kvalifikacijos patarėją iš Lietuvos. Jų galėtų būti dar daugiau.
Lietuvos politinės partijos turėtų būti žymiai aktyvesnės Rytų Partnerystės programos įgyvendintojos. „Partinė diplomatija“ turi tapti sudėtine ir svarbia Lietuvos užsienio politikos įgyvendinimo dalimi – Lietuvos partijos turi žymiai intensyviau išnaudoti savo narystę europiniuose partiniuose aljansuose ir partnerystę su giminingomis partijomis Rytų partnerystės šalyse. Mes tai darome nuolat, steigiame Europos konservatyvių partijų narių tinklą „Europe Goes East“ („Europa eina į Rytus“). Panašiai galėtų elgtis ir kitos Lietuvos partijos. Tokios veiklos skatinimas turėtų būti bendras valstybės rūpestis.
Ne mažiau svarbu rūpintis Rytų Partnerystės šalių ateities politinio ir valstybinio elito ugdymu. Lietuva galėtų ir privalėtų įsteigti bent kelis šimtus stipendijų – (geriausias galimas pavadinimas „LDK stipendijos“) Rytų Partnerystės šalių studentų studijoms Lietuvos universitetuose. Dabar tokių stipendijų per metus Lietuva skiria tik keliolika ir tai yra aiškiai per mažai.
Žymiai gausesnio kiekio tokio pobūdžio stipendijų skyrimas būtų naudingas ir mūsų universitetams, ir Rytų Partnerystės šalims. Ilgalaike prasme mes ne tik padėtume toms šalims išsiugdyti europietišką valstybinį ir politinį elitą, bet kartu padėtume išugdyti elitą, kuris natūraliai būtų artimas mums. Lygiai taip pat būtų svarbus universitetinių europinių programų mokslo tyrimuose išplėtimas, siekiant, kad jos apimtų ir Rytų Partnerystės šalis. Tokios paramos Rytų Partnerystės šalims galimybių galėtume ieškoti įvairiose srityse, nes tokia parama būtų naudinga ne tik pačioms Rytų Partnerystės šalims, bet ir mums patiems.
Kalbant apie Ukrainą – šiandien, be abejo, pats svarbiausias uždavinys padėti Ukrainai sustabdyti karinę Rusijos agresiją. Kaip pasibaigs Rusijos karinė agresija, kiek pavyks pasiekti per Ukrainos vienašališkai paskelbtą karinių veiksmų moratoriumą – sunku pasakyti.
Lietuva gali padėti Ukrainai išnaudodama savo sąjungininkus vakaruose ir skatindama juos Rusijos agresijai bei jos sponsoriuojamiems teroristams Rytų Ukrainoje taikyti jau žinomas ir veikiančias tarptautines normas. Pavyzdžiui, Lietuva galėtų siekti, kad Rusija, jeigu nesustabdys teroristų siuntimo į Donecką ir Luhanską, pagal JAV įstatymus būtų pripažinta terorizmą remiančia valstybe.
Reikia prisiminti, kad pagal JAV įstatymus, apibrėžiančius terorizmą remiančias valstybes, šiuo metu tokiomis valstybėmis yra pripažintos 4 valstybės: Kuba, Iranas, Sudanas, Sirija. Gera kompanija Rusijai... Buvimas tokiame sąraše automatiškai reiškia griežtas sankcijas. Tokia visuomeninė peticija, su reikiamais 100 tūkst. parašų, reikalaujanti Rusiją pripažinti valstybe, kuri remia terorizmą, jau yra pateikta JAV Kongresui. Lietuva galėtų aktyviai paremti tokios rezoliucijos tolesnį svarstymą.
Lygiai taip pat pagal europinę praktiką Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“ turėtų būti Europos Sąjungos pripažintos teroristinėmis organizacijomis, taip, kaip yra pripažinta Hezbollach, Hamas ar baskų ETA bei airių „Tikroji Airių Respublikonų Armija“ ir kitos panašios 53 organizacijos. Ukrainos valdžia minėtas dvi Donecko ir Luhansko organizacijas jau yra pripažinusi teroristinėmis organizacijomis. Jeigu artimiausiu metu Ukrainoje nebus pažangos sustabdant teroristinę veiklą, Europos Sąjunga turi taip pat žengti aiškius žingsnius pripažįstant šių organizacijų teroristinį statusą. Lietuva turi galimybių tuo tinkamai pasirūpinti.
Ukrainoje sprendžiasi ne vien tik Ukrainos likimas. Ten sprendžiasi ir visos Europos bei mūsų likimas. Todėl negalime apsiriboti vien tik situacijos stebėjimu ar susitaikymu su Europos biurokratiniu lėtumu ar abejingumu. Turime ir galime padaryti žymiai daugiau tam, kad europinė šio regiono perspektyva taptų realybe.
