Reikia pripažinti, didžioji dalis bendrapiliečių parodė ypatingą pilietinę brandą. O manantys, kad 13 milijonų litų skirti referendumui nuėjo šuniui ant uodegos, apsirinka. Mūsų besivystančios demokratijos sąlygomis toks triuškinantis smūgis apsimetėliams vis siekiantiems kalbėti tautos balsu, jų neraštingumo, chamizmo, vos ne grasinimai fiziniu susidorojimu, primityvaus suktumo, - tos būsenos atskleidimas vertas kiekvieno 13-kos milijonų cento.
Faktas akivaizdus: demokratija kainuoja. Ypač kai kalbame apie piktybinės propagandos nukreiptos prieš teisinės valstybės pamatus viešinimą. Turint tokią aktyvią lengvai manipuliuojamą kohortą šalia mums priešiškos Rusijos savo agresyvia nežabota šmeižikišką propaganda verčiančia rusų tautą zombiais, kartoju, mūsų visų pinigai buvo teisingai investuoti.
Kur dabar dėsis žmonės, teigiantys, jog Lietuvoje nėra demokratijos? Tie, kurie surinko net mažiau balsų (268 000) nei reikalingų referendumui surengti?
Regis, visos temos išsemtos: „Lietuvoje nėra demokratijos“, „Lietuvoje nėra teisybės“, „Lietuvą valdo pedofilų klanas“, „ES tapati sovietų sąjungai“, „Lietuviškų vertybių krachas“, „Lietuvą nupirks rusai ir vokiečiai“. Pats neįvykusio referendumo proceso faktas pavojinga Lietuvos valstybei potekste nubraukė visus iš piršto laužtus jų esminius argumentus.
Tačiau šie žmonės niekur nedings, juolab kad visi turi teisę į nuomonės reiškimą įstatymu numatytose ribose. Savo tulžį prieš priešišką jiems jų nuomone valstybę šie žmonės sieks nukreipti kitur, taip ir nesuvokę, kad infantilios emocijos nesugebės pakeisti negebėjimo argumentuoti, politinio neraštingumo.
Deja, taip jie lemti visuomet likti nesąžiningų politikierių manipuliuojama tribūna. Ir čia tikrai graudu matyti savo laiku garsius visuomenės veikėjus pavyzdžiui Darių Kuolį, poetę E.Drungutę, politinį veikėją A.Patacką, R.Paulauską, filosofus R.Ozolą, V.Radžvilą viename vežime su primityviausia visuomenės dalimi. Puikiai žinant, kad tas vežimas - iš melo ręstas. Ir iš tokio vežimo, reikia tikėtis, iššoks prezidentė D.Grybauskaitė. O pats prof. V.Lansdbergis, matyt intuityviai valstybiškai suvokęs kuo gresia jo parama Klonio gatvei ir „tautininkams“, priėmė vienintelį teisingą sprendimą.
Dabar ir Seimas turi priimti tokį patį protingą sprendimą. Mat Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko kalbos apie reikiamų referendumui pradėti balsų skaičių mažinti nuo 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių ir tam pritariant liberalui Remigijui Šimašiui, toks posūkis gąsdina. Nusiraminkite, ponai.
Per savo nepasiruošimą laiku konstruktyviai spręsti žemės pardavimo saugiklių klausimą ir baimę gatvei, jau malkų su tais saugikliais taip priskaldėte, kad net vietiniai veik nebegali tos žemės ūkio paskirties žemės nei parduoti, nei įsigyti. Sandorių mažėjimas bei kainų kritimas tai rodo. Būtina priminti, kad referendumas yra galingas politinis įrankis, jokiais būdais neskirtas privačių interesų genamiems politikų žaidimams.
Turime tokią visuomenę, kokią turime. Jos konkrečiais skaičiais įvardijama dalis yra akivaizdžiai neišsilavinusi, nejaučianti jokios atsakomybės už savo veiksmus, todėl lengvai manipuliuojama. Ir tas konkretus skaičius, tie 300 000, artimiausiu dešimtmečiu niekur nedings. Nebent socialinio teisingumo politika pakeis jų nuostatas.
Nuo šitos problemos sprendimo ir reikia pradėti, o ne nuo pavojingo demokratinės valstybės raidai suteikimo šiai grupei žmonių galios tai raidai pastoviai grasinti, kelti sumaištį. Juk pats reikalingų referendumui balsų kiekis buvo surinktas, ar man tik pasirodė? O ir kitas referendumo šalininkų „kozirinis“ argumentas esą sumažėjus piliečių skaičiui būtina mažinti referendumui skelbti reikiamų balsų skaičių neatlaiko elementarios kritikos.
Negi tie palikę Lietuvą numirė? Ar kas iš jų atėmė Lietuvos pilietybę? Nuleidus iki 100 tūkstančių reikiamų balsų kartelę, bus apgauta didžioji dalis sąmoningų Lietuvos piliečių, jie taps manipuliuojamų žmonių įkaitais. A.Einsteinas kartą yra pasakęs: „Yra du beribiai dalykai: visata ir žmonių kvailumas. Bet dėl visatos aš abejoju“.
Kitaip tariant, atsakingais save laikantiems politikams tokios neatsakingos populistinės idėjos garbės nedaro.
Taigi, referendumas įvyko ta prasme, kad valstybė siekiančių referendumo neapmovė. Buvo suteiktos visos teisinės galimybės patraukti visuomenę į savo pusę. Taip, nepatenkintieji šaukia, neva ne vasaros laiku paskirta referendumo diena buvo niekas kita, kaip sabotažas. Referendumo iniciatoriai kaip tik turėtų džiaugtis eilinį kartą sužinojus, ką apie juos ir jų „teisibe“ mano didžioji dalis piliečių.
Kaltinti tuos piliečius netautiškumu yra išties žema. Rekėjo apsilankyti Dainų šventėje Kaune, apsilankykite Lietuvos dainų šventėje Vilniuje, kurioje susirinks apie 40 tūkstančių žmonių, gal, sakau, pajusite savo minčių menkumą.
Politikai, atvėrę duris referendumui, pasielgė protingai. Nes neįvykęs referendumas leido visuomenei pamatyti, kaip apsimetę mylinčiais Lietuvos žemę ir tautą veikia prieš esminius visuomenės interesus.
Leido pamatyti, kas nutiktų, jeigu valstybės raida patektų į susireikšminusios sektos rankas, įsitikinusios, kad demokratija, kaip kokia teatro butaforija, galima naudotis kaip nori. Negalima. Ir tam mūsų visuomenė šiame referendume padėjo tašką.
