Vienas ryškiausių referendumo personažų, sunkia valstietiško (ne)mąstymo forma sergantis Pranciškus Šliužas drąsiai paskelbė, kad pats eisiąs ir šaudysiąs visus, kurie sugalvos parduoti savo žemę užsieniečiams. Referendumo rezultatai rodo, kad ponas Pranciškus darbo turės daug ir gražaus.
Šaudyti gali pradėti ir nuo manęs. Aš, nors ir neturėdamas žemės ir negalėdamas jos parduoti suktajam aferistui užsieniečiui, visu protu palaikiau bendrapiliečių laisvę naudotis savo turtu kaip tinkamiems. Tokių kaip aš, sąmoningai pajuokusių valstybei kenksmingus siūlymus – dauguma.
Tautos nuomone bandę dangstytis šio farso organizatoriai susidūrė su skaudžia tikrove – tauta tapo sąmoninga pilietine visuomene, kuri gali savo politinę poziciją išreikšti tiesiog ignoruodama beprasmiškas iniciatyvas.
Tai siaubingai pykdo tuos, kurie mano, kad jie yra tikroji dauguma. Tos tariamų tėvynės gynėjų gretos, kurie per savo šventą naivumą ar piktą kvailumą pasirengę pakenkti Lietuvos ateičiai ES ir kitose bendrijose. Jie romantizuoja samanotos bakūžės ir smulkaus ūkelio vaizdinius ir net nenori pastebėti už aprūkusio lango kintančio pasaulio.
Dalis tų žmonių iš tiesų yra geranoriški, jautrūs ir patriotiški piliečiai, tačiau jie savo jautrumą ir sunkiai apibrėžiamas iliuzijas bando perkelti į griežta logika pagrįstą teisės sritį. Susidūrę su aiškiais ir neginčijamais teisės reikalavimais, jie pasimeta ir nustemba, kad valstybė reikalauja iš jų ne tik poezijos, bet ir tvarkos bei pilietinės atsakomybės.
Būtent šie žmones, šie šventieji kvailiai seka paskui tuos, kurie kelia neapmąstytas iniciatyvas, apkaišytas dailia tautine retorika. Kritiškiau mąstančiai visuomenės daliai belieka tik gūžčioti pečiais ir retkarčiais pasijuokti iš aršių kovotojų atotrūkio nuo realybės.
Blogiausia, kad šių šventųjų kvailių iliuzijas, kad jie yra ne dalis bendrame chore, o tiesiog iš dangaus griaudintis tautos balsas, remia ir skatina tos jėgos, kurios nori manipuliuoti ir kenkti jaunai, bet išbandymų jau užgrūdintai demokratijai.
13,5 milijono litų. Būtent tiek sumokėjome už pastarąjį būrelio naivuolių ir jų vedlių bandymą apversti valstybę aukštyn kojomis. Ilgai mokėjome ir už Garliavos tetos, kurią tik dabar nusimetėme nuo įstatymų leidybos pečių, žaidimus su valstybės teisėsauga.
Dauguma patvorio sektos narių jau atsivėrė akys, bet net ir susidūrę su tikrove jie vis dar kaltina nepalaužiamą sistemą, o ne gudriai besišypsančią buvusią Seimo narę, kelis metus šokdinusią visą valstybę ir viliojusią patikliuosius teisybės ieškotojus.
Dar neataušę po Lietuvos Mergaitės gynimo ekstazės, tie patys veidai ir klykiantys balsai šoko ir prie naujojo sumanymo. Visai būdais valstybės vadžias į savo rankas bandantys perimti politikos užribio veikėjai net ir gavę aiškų spyrį į minkštąsias kūno vietas ir toliau kels neramumus.
Suprantama, tai natūralus žodžio laisvės ir daug teisių garantuojančios demokratinės santvarkos procesas, tačiau tendencija nėra maloni. Daliai visuomenės širdį glosto ne racionali argumentacija, o pasiūlymai griebtis ginklo ir apginti tėvynę nuo mistinių priešų, kuriais dažniausiai tampa tiesiog oponuojantys diskusijos dalyviai.
Juokai taps labai nelinksmi, jei tokių veikėjų kalbos ir toliau kelsis iš patvorių ir degtinės butelio draugijų erdvės į nacionalinio transliuotojo eterį. Būtų labai smagu, jei tokie smagūs, bet valstybei kenkiantys parazitai atsakytų už savo kvailumą ir susimokėtų už teisę versti mus raudonuoti iš gėdos pasaulio akivaizdoje.
Žinoma, pinigų jau nebesusigrąžinsime, juos sąžiningai sumokėjome už nuostabius absurdo komedijos seansus radijo ir televizijos debatų laidose, tačiau pamokas metas išmokti. Šventųjų kvailių siautėjimas turi būti griežtai apribotas, pagarba įstatymui ir vakarietiškos valstybės, o ne būrelio ūkininkų interesams, atstatyta.
Geriausia – kuo greičiau. Kol Pranciškus ir jo naivuolių armija dar neatėjo mūsų šaudyti.
