Niekam nekilo abejonių, kad jau anąsyk Vienos politikai pasidavė Rusijos spaudimui, labai nuvildami Lietuvą, savo partnerę Europos Sąjungoje. Tąkart spendimą paleisti į laisvę įtariamąjį žudynių organizavimu labai nevykusiai, visiškai neįtikinamai ir apgailėtinai bandė pateisinti net pats Austrijos prezidentas Heinzas Fischeris.
Prieš keletą dienų to paties H.Fischerio kvietimu su oficialiu vizitu Austrijoje lankėsi ir iškilmingai buvo priimtas V.Putinas.
Pats tokio pobūdžio kvietimas V.Putinui atvykti į demokratinę Europos valstybę yra neįkainojama paslauga režimui, leidžianti pabandyti įveikti izoliacijos sieną, kai kitos Vakarų šalys tuo metu su didesniu ar mažesniu laipsniu laikosi šio asmens ignoravimo taktikos arba bent jau nerengia oficialių pagerbimo ceremonijų.
Dar daugiau, - aukščiausieji Austrijos pareigūnai nepasibodėjo susakyti krūvą panegirikų V.Putinui, sukritikavo Vakarų sankcijas Rusijai ir pasirašė susitarimą dėl rusiško dujotiekio „Pietų srautas“ statybos, nepaisydami Europos Sąjungos primygtinių rekomendacijų kol kas boikotuoti šį projektą.
Net ir vyraujančių merkantilinių nuotaikų išsivysčiusiose Europos šalyse kontekste, Austrija nemaloniai apstulbino nuleisdama savo neprincipingumu kartelę iki paskutinės padalos, taigi taip žemai, kad žemiau yra tik kanalizacijos vamzdis. Ką tai reiškia? Ar neprincipingumas ir noras pamaloninti (nepasakiau - sulysti į tam tikrą vietą) Rusiją tampa savotišku Austrijos firminių ženklu, atpažinimo kodu, tarsi ir intymaus pobūdžio, bet viešai demonstruojama tatuiruote.
Jeigu Rusija yra prilyginta degalinei, apsimetančiai valstybe, tai galbūt tokį stulbinantį pagreitį įgaunančią moderniųjų laikų Austriją jau būtų galima pavadinti prabangiu Europos politiniu viešnamiu?
Ne, tikrai nerekomenduočiau taip kalbėti viešumoje, čia reikėtų bandyti išvengti įžeidžiančių nuorodų, ypač diskutuojant apie europinės kultūros prieštaras. Taigi dabar pasiremkime labiau universaliais ir civilizuotais įvardijimais.
Kas galėtų paneigti, kad Austrija yra tobulai padarytas daiktas arba sutirštintos konsistencijos kūnas?
Austrija iš tiesų yra aukščiausiosios prabos kūnas, pilnutinė kūniškumo manifestacija, galima sakyti, yra Kūnas iš didžiosios raidės. Taigi, užsimindami apie Austrijos įsikūnijimą, kalbame apie išpuoselėto ir prabangaus kūniškumo principą, apie kūną, kuris gundo, vilioja ir įtraukia kaip šokoladinis liūnas, primena sugrįžimą į rojų iš juodojo šokolado kremo su šokoladiniame likeryje „Mozart“ mirkytomis razinomis. Kūniška muzika čia išbyra neproporcingai dideliais šokolado kristalais kaip juodaodžio Guliverio prakaito lašai Liliputijos soduose.
Kai šitokia intonacija kalbame apie kūną, nori nenori suponuojama dvasios tematika. Kitas dalykas, kad dvasios sąvoka yra be galo supainiota, išskydusi, labai dažnai vartojama klaidinančiu pavidalu. Pabandykime kiek įmanoma pasitikslinti šios sąvokos reikšmes.
Sakoma, kad dvasia yra tokios baigtinės būtybės kaip žmogus atvirumas begalybei.
Begalybę čia galima suprasti kaip Dievą, kaip dar kažką, tačiau svarbiausia įsisąmoninti tai, kad tik tokio pobūdžio atvirumas leidžia suvokti savo baigtinumą ir drauge įpareigoja laikytis bent tų kelių principų, kuriuos įmanoma išpažinti netampant apsišaukėliais dievais, o būnant baigtine būtybe. Savo ruožtu tobulas kūniškumas yra toks principas, nereikalaujantis nuorodų už savęs, toks didysis kūnas pats yra savotiška kavzibegalybė.
Toks tobulas kūnas nereikalauja nuorodų į dvasią, bet kartais iš slogių sapnų pasigimdo kokį nors pabaisą jefreitorių. kaip paties kūniškumo priežiūros instrumentą su kruvinosios higienos priemonėm. Galima dar pabandyti spėti truputėlį forsuotu būdu, kad savo ruožtu nevalingai, su nelegalios mazochistinės simpatijos doze V.Putinas čia yra atpažįstamas kaip savotiškas anojo surogatas, nevykusi nevykėlio kopija.
