Iš Paberžės bažnyčios sakyklos kunigas aukštino už Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos kovojusius organizacijos Armijos Krajovos karius, vadino juos didvyriais. Susidarė įspūdis, kad kažkam parūpo įpilti alyvos į ugnį šiuo metu, kai lietuvių ir lenkų santykiai Rytų Lietuvoje ir taip dirbtinai aštrinami.
Pagerbti karo metais nužudytų 38 lenkų civilių, kritusių nuo ginkluoto lietuvių būrio, į Paberžę penktadienį atvyko Lenkijos generalinis konsulas Stanislawas Cygnarovskis, Seimo narė Rita Tamašunienė, Vilniaus rajono savivaldybės atstovai, buvo ir Lenkijos televizijos žurnalistai.
Kruvina keršto akcija
Į renginį rinkosi Paberžės ir aplinkinių kaimų lenkų bendruomenės atstovai, tarp jų buvo garbingo amžiaus žmonių, menančių kruvinus lenkų ir lietuvių susidūrimus Antrojo pasaulinio karo metais. Ir, žinoma, geruoju lietuvių neminėjo, nors keršto nesišaukė.
Susirinkusiųjų, tiesa, nebuvo daug – apie pusantro šimto.
Tragedija Glitiškėse įvyko 1944-ųjų birželio 20 dieną. Tuomet lietuvių būrys, keršydamas už 4 lietuvių policininkų žūtį kautynėse su Armija Krajova, nužudė 38 civilius kaimo gyventojus lenkus. Tarp jų, kaip iš Paberžės bažnyčios skelbė penktadienį per šv.mišias žuvusiems atminti kunigas, buvo 11 moterų, tiek pat vaikų. Jauniausiai aukai buvo tik 3 metai, vyriausiai – 84.
„Policininkai žuvo ginkluotoje kovoje su lenkais kariais, kaip vyras prieš vyrą, o keršijo niekuo dėtiems žmonėms", – kalbėjo dvasininkas.
Kunigas pabrėžė, jog žudikai sulaukė atpildo, kaip ir pasakyta Biblijoje – kardą pakėlęs, nuo kardo ir žūsi. Vokiečiai už savivaliavimą lietuvių policininkus suėmė ir sušaudė.
Šv. mišių metu garbės sargyboje stovėjo du vyriškiai prieškario lenkų ulonų uniformomis, merginos – lenkų jaunimo harcerų organizacijos narės.
Kalbėjo apie lietuvių žiaurumus
Po šv.mišių vyko pamaldos, buvo uždegtos žvakutės prie nužudytųjų kapų. Žuvusieji palaidoti netoli žudynių vietos, prie pakelės tarp Paberžės ir Glitiškių dvaro.
Po gedulingos ceremonijos Glitiškių dvaro rūmuose prisiminimais dalijosi vietos lenkai, šiurpių įvykių liudininkai, buvo parodytas moksleivės Augustynos Grejciun sukurtas mėgėjiškas dokumentinis filmas apie lietuvių ir lenkų santykius Vilniaus krašte ir konkrečiai Glitiškių tragediją 1944-ųjų birželį.
„Aš pamenu, kaip grįžau namo ir radau verkiančią mamą, ji sako – Petriuko nebėra („Piotrusia nie ma“), lietuviai išsivedė ir nušovė. Griebė tada lietuviai, jie su vokiečiais ėjo išvien, bet kurį pasitaikiusį kaimo žmogų vedė prie duobės ir šaudė“, – skausmingais prisiminimais dalijosi Paberžės gyventoja Vladislava Jankovska.
Jai buvo 10 metų, kai lietuvių policininkai išsivedė ir sušaudė jos 17-metį brolį. Nužudytuosius, kaip ji pasakojo, iš pradžių suvertė į bendrą duobę, tik po kelių dienų vokiečiai leido juos palaidoti.
Senyvo amžiaus Paberžės žmonės tai pat pasakojo, jog lietuviai kartu su vokiečiais varė juos nuo žemės, atimdavo namus, gyvulius.
Stengėsi išlikti bešališki
Lenkijos generalinis konsulas S.Cygnarovskis kalbėjo atsargiau, dėl kruvino konflikto nekaltino vien lietuvių. Objektyviai komentuoti tragiškas dviejų tautų istorijos akimirkas stengėsi ir parlamentarė R.Tamašunienė.
„Po nusikaltimo Glitiškėse žmonės laukė teisingo atpildo. Atpildas buvo, bet, deja, neteisingas – atsakomosios žudynės Dubingiuose“, – sakė S.Cygnarovskis.
1944-ųjų birželio 23 dieną Armijos Krajovos būrys, keršydamas už lietuvių akciją Glitiškėse, įsiveržė į Dubingių (Molėtų r.) kaimą ir nužudė 26 nekaltus lietuvius.
Kad žiaurumo, neteisybės būta iš abiejų pusių, pripažino ir R.Tamašunienė.
Tačiau A.Grejciun filmas apie lietuvių ir lenkų santykius nešališkumu nepasižymėjo. Jis nevykęs ir techniškai, nes vaizdas nuolat stabčiojo, dingdavo garsas.
Nieko nuostabaus, filmą kūrė paauglė moksleivė. Tačiau už kadrų jaunatvišku balsu tariamas tekstas sudarė įspūdį, kad jis buvo sukurtas ne be politinių interesų turinčių asmenų įsikišimo.
Filmas persunktas pagrindinės minties – lenkiškas Vilniaus kraštas atplėštas nuo Lenkijos neteisėtai ir neteisingai. Lietuviai po 1939-ųjų Vilniuje uždarinėjo lenkiškas mokyklas ir kultūrines įstaigas, visaip skriaudė lenkus.
Akmenys - tik į lietuvių daržą
Pabrėžiama, jog lietuviai uoliai tarnavo naciams, ypač žudant žydus, o lenkai juos esą globojo, stengėsi priglausti, pamaitinti. Lietuvio, nacių talkininko, įspūdis čia labai ryškiai pabrėžtas.
Išaukštintas Armijos Krajovos vienas vadų Zygmuntas Szendzielarzas-Lupaszka, cituojamas neva jo pasirašytas įsakymas, draudžiantis skriausti civilius gyventojus.
Būtent kautynėse su Lupaszkos būriu žuvo 4 lietuvių policininkai (pagal kitą versiją – generolo Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės kariai), tai tapo lenkų žudynių Glitiškėse ir lietuvių – Dubingiuose paskata.
Buvo kalbama apie tai, kad Vilniaus kraštą atgavusi Lietuvos valdžia prievarta lietuvino lenkus, todėl jie jautė nuoskaudą ir buvo nusiteikę priešiškai lietuvių atžvilgiu. Tačiau nepateikta jokių konkrečių prievartinės lituanizacijos pavyzdžių.
Ir – nė žodžio apie atvirą lenkinimo politiką (polonizaciją) Rytų Lietuvoje, lietuvių kalbos persekiojimą.
O juk nacionalistinių prietarų nelaisvėje klaidžiojo ir lietuviai, ir lenkai, kaip ir daugelis to meto Rytų Europos tautų. Ir, deja, kruvinų istorijos pamokų gerai neišmoko iki šiandien.
Vėliau R.Tamašunienė portalo lrytas.lt žurnalistui pripažino, jog filmas truputį dvelkia šališkumu. Tačiau, jos žiniomis, toks jis buvo sukurtas kaip atsakas į praėjusiais metais per vieną komercinį Lietuvos TV kanalą rodytą dokumentinį filmą apie Armijos Krajovos siautėjimą, jos nusikaltimą Dubingiuose.
Seimo narė, priklausanti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), tikino, jog toji dokumentinė juosta buvusi itin šališka, ginanti tik lietuvių pusę.
„Deja, karo metais žmonės žudė vieni kitus dėl jų tautybės. Ne tik lietuviai lenkus, bet ir lenkai lietuvius. Bet konkrečiai šie žmonės iš Paberžės patyrė lietuvių smurtą, todėl jie įskaudinti“, – aiškino R.Tamašunienė.
Beje, 1993 m. sudaryta Valstybinė komisija Armijos Krajovos veiksmams įvertinti padarė išvadą, jog AK Rytų Lietuvoje nužudė 400 nekaltų civilių gyventojų.
Vieniems banditas, kitiems - didvyris
Kaip vienas labiausiai pasižymėjusių kariniais veiksmais prieš lietuvius buvo minimas R.Szendzielarzas-Lupaszka. Bet lenkams jis – didvyris.
Kas iš tiesų vyko tarp lietuvių ir lenkų nacių okupuotoje Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte 1943–1994 m., portalas lrytas.lt paprašė papasakoti istoriko, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus Arūno Bubnio.
„Tai labai skausminga ir paini tema. Iš tikrųjų lietuvių policijos 258-ojo bataliono padalinys, keršydamas už lenkų partizanų surengtą pasalą Glitiškių dvare ir 4 lietuvių kareivių nužudymą, 1944 m. birželio 20 d. sušaudė kelias dešimtis (skaičiai – nuo 26 iki 38) civilių lenkų.
Keršydami už šias žudynes AK daliniai, daugiausia AK Vilniaus apygardos 5-oji brigada, 1944 m. birželio 23 d. Dubingiuose nužudė 26 nekaltus civilius lietuvius.
Mažesnis skaičius lietuvių AK rankomis buvo nužudytas ir kitose, daugiausia dabartinio Molėtų rajono, ribose.
Lenkų pogrindis Vilniaus krašte pradėjo formuotis jau 1939 m. spalio mėn., kai dalis Vilniaus krašto buvo perduota Lietuvai.
AK veikė visoje buvusios Lenkijos valstybės teritorijoje, jos sudėtyje buvo ir Vilniaus apygarda. Vyriausioji AK vadovybė buvo Varšuvoje, o pati AK buvo pavaldi Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone. Svarbiausias politinis AK tikslas buvo Lenkijos valstybės atkūrimas su prieškarinėmis sienomis, taigi su Rytų Lietuva, Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina.
Lenkų partizanai lietuvių administraciją ir policiją laikė savo priešais ir stengėsi ją likviduoti – išvaikyti, nuginkluoti arba sušaudyti.
Dar nuo tarpukario laikų įsisenėjęs lietuvių ir lenkų konfliktas įsiliepsnojo 1943–1944 metais.
Vokiečių specialiosios tarnybos bandė tartis su AK Vilniaus apygardos vadovybe, siūlydamos apginkluoti lenkų partizanus ir juos nukreipti prieš sovietų partizanus Rūdninkų girioje. Tačiau sandėris neįvyko. Sovietams užėmus Lietuvą, iki 1945 m. pabaigos AK Vilniaus apygarda ir lenkų partizanų būriai buvo sunaikinti.“
Temdo taikos dvasią
Atrodė, jog senai nesantaikai buvo padėtas taškas lygiai prieš 10 metų. Tuomet, 2004-aisiais, prezidento Valdo Adamkaus pastangomis prezidentūroje Vilniuje tarp lietuvių Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų buvo pasirašytas taikos susitarimas.
Kodėl ir kam po 10 metų prireikė apjuodinti susitaikymo dvasią ir vėl draskyti senas žaizdas? Šis klausimas parūpo ir parlamentarui, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariui Arvydui Anušauskui.
Jo nuomone, iš gedulingo renginio užkulisių aiškiai kyšojo šv.Georgijaus juostomis puoštis mėgstančio lenkų politiko ausys.
„Pagerbti žuvusius žmones galima, tai suprantama, bet toks iškilmingumas, vienpusiškas požiūris į karo metų tragediją, kai vieni kitus dėl tautybės žudė įvairių tautų atstovai, keistas. Panašu, kad Lietuvos lenkus už nosies vėl vedžioja, jais piktnaudžiauja kai kurie jų politikai. Konkrečiai, manau – Valdemaras Tomaševskis. Tokie veiksmai naudingi tik Rusijai. Juk kur du pešasi, trečias laimi“, – rėžė A.Anušauskas.
Įdomus sutapimas: garsiai bažnytinėmis giesmėmis ir dokumentinio filmo rodymu vėl draskomos senos lietuvių ir lenkų nesantaikos žaizdos kaip tik šiuo metu, kai Rusija pagrindiniu informacinių atakų ginklu pasirinko kaltinimus Lietuvai, esą buvusiai nacių talkininke karo metais.
