Prezidentė D.Grybauskaitė ir jos dvaro kariauna patvirtino prognozes, jog mėgins kiek įmanoma giliau ir ilgiau – bent iki prezidento rinkimų – įklampinti ikiteisminį tyrimą dėl Prezidentūros nutekintos slaptos saugumo informacijos apie Rusijos neva rezgamus kėslus prieš Lietuvos prezidentę.
Kad šis tyrimas vyktų kuo ilgiau arba visai nepasiektų teismo, Prezidentūra, regis, naudojo visas priemones.
Dėl pažymos nutekinimo agentūros BNS žurnalistams prigriebta viena uoliausių D.Grybauskaitės patarėjų D.Ulbinaitė ir jos advokatai užpylė teisėsaugą skundais – visą šį reikalą įvėlė į gilią procedūrinę maišalynę. O pati patarėja tuo metu lyg niekur nieko dalyvauja prezidentės susitikimuose su ministrais, kuriuose kalbama ir apie slaptus dalykus.
Kita vertus, galima neabejoti, jog buvo spaudžiami teisėsaugos institucijų vadovai, kad iš viršaus užspaustų tyrimą ar bent paskelbtų nutekintą informaciją neslapta, tačiau įgavusią pagreitį šią istoriją jau nebuvo taip lengva užgniaužti.
Tad galima suprasti, kodėl prezidentė ėmė taip niršti ant savo uolių pavaldinių, kad vieną net atleido iš pareigų, o Valstybės saugumo departamento (VSD) ir prokuratūros vadovus ėmė pliekti net ir viešai.
Aišku, prezidentė taip pat viešai aršiai kritikavo ir konkrečius teisėsaugos veiksmus pažymos byloje, kurie – ar iš perdėto uolumo, ar iš įgimto noro pademonstruoti raumenis – iš tiesų buvo pertekliniai ir absurdiškai brutalūs.
Tai kratos žurnalistų namuose, matant vaikams, asmeninių kompiuterių paėmimas, išvesdinimas iš darbovietės vidury dienos.
Tačiau prezidentė STT ir prokurorus pliekė, žinoma, ne todėl, kad būtų nuoširdžiai susirūpinusi žiniasklaidos laisve ar demokratija, o dėl to, kad būtent tik į teisėsaugą kryptų visų akys ir žiniasklaidos kritika.
Kad ir kaip būtų, Prezidentūrai pavyko pasiekti, kad iki rinkimų ši istorija iš esmės buvo apmarinta. Tačiau šią savaitę paaiškėjo naujų, dar skandalingesnių, jos detalių.
Kaip paaiškėjo, buvo klausomasi net 17 esamų ir buvusių BNS žurnalistų telefono pokalbių, o Vilniaus apylinkės teismas šį masinį žurnalistų sekimą palaimino dar rudenį, pačioje tyrimo pradžioje.
Koks šio visuotinio sekimo tikslas? Ar tik viltis, jog „pakabinus“ kone visą redakciją tikrai bus sukaupta pakankamai informacijos, reikalingos šiam konkrečiam ikiteisminiam tyrimui, ar noras apskritai pasekti žiniasklaidos priemonę ir kuo daugiau sužinoti apie jos informacijos šaltinius?
Budinti teisėja leido agentams urmu sekti privatų ir profesinį tokio būrio žurnalistų gyvenimą. Tai įvyko, nepaisant to, jog žiniasklaida, politikai ir pati teisėsauga jau ne pirmus metus kalba apie tai, kad teisėsaugos institucijos be pagrindo seka pernelyg daug žmonių, o teismai pernelyg lengva ranka visa tai laimina.
Įvairūs politikai dabar vėl kartoja tą pačią maldą, piktinasi teisėsaugos brutalumu ir siūlo žurnalistams teisybės ieškoti teismuose.
Tačiau ką jie rengiasi daryti patys, į viešumą iškilus dar negirdėtam teisėsaugos pasikėsinimui į žiniasklaidos laisvę, jos šaltinių slaptumą, vadinasi, ir į demokratiją apskritai? Galima numanyti – jeigu klausomasi žinių agentūros darbuotojų pokalbių, kokiu mastu kišamasi į leidinių, kurie neleidžia valdžiai ramiai miegoti, veiklą.
Prokuratūros vadovai dabar sugeba išspausti taip pat tik tradicinę maldelę: „Sprendimą priėmė žemesnysis, tyrimą kontroliuojantis prokuroras, sprendimas visiškai teisėtas.“
Bet kurioje normalioje demokratinėje šalyje paaiškėjus tokiems skandalingiems faktams pasipiltų atleidimų banga, parodant, kad tokie veiksmai nebus toleruojami.
Teisėsauga piktinasi ir D.Grybauskaitė, kuri čia pat nepamiršo priminti, jog teikė Seimui reikalingas žurnalistų saugumui įstatymų pataisas, tačiau blogasis Seimas jų dar net nesvarstė.
Tačiau svarbiausia tai, kad visa ši košė ir užvirė dėl to, kad prezidentė sumanė pasireklamuoti, o dėl to jos pavaldiniai tyčia ir sąmoningai, tačiau paskubomis, kvailai ir negrabiai paviešino slaptą informaciją – dėl to ir įkliuvo patys, o po to visą kaltę bandė suversti savo darbą dirbusiai žiniasklaidai.
Visi Prezidentūros mėginimai išsisukti ir užgniaužti grėsmingą skandalą tik dar giliau klampina teisėsaugą ir visą valstybę į absurdišką pelkę.
Valdžios dviveidiškumą itin akivaizdžiai rodo ir kita byla – prieš informaciją apie būsimą banko „Snoras“ uždarymą paviešinusį „Lietuvos rytą“.
Nuo banko uždarymo eina jau treti metai, tačiau „Lietuvos ryto“ žurnalistai ir vadovai ir toliau nuolat kviečiami į apklausas, nors jose lankėsi jau daugybę kartų.
Akivaizdu, kad tai – valdžios noras bent taip toliau persekioti jai neįtinkantį leidinį, o teisėsauga siekia kuo daugiau sužinoti apie žurnalistų informacijos šaltinius.
Kad ir kaip pasibaigtų Prezidentūros žaidimų su slapta informacija istorija, ji jau dabar lyg lakmuso popierėlis rodo, jog aukščiausių mūsų politikų deklaruojama ištikimybė ir tikėjimas demokratijos ir teisinės valstybės vertybėmis – tik noras kuo labiau paralyžiuoti žiniasklaidą. Šiam tikslui pasiekti griebiamasi ir brutaliausių metodų.
