Sostinės ligoninės skurdas – lyg amžinas prakeiksmas

Naktį niekas negalėtų atlikti net kraujo tyrimo. Tokia situacija susiklostė Žvėryno infekcinių ligų stacionare, įsikūrusiame prestižiniame Vilniaus rajone, rašo „Lietuvos rytas“.

Ambasadų ir prabangių privačių namų apsupti istoriniai ligoninės pastatai atrodo nykiai, mediniai korpusai gąsdina praeivius užkaltais langais.

Stacionaras nepanašus į šiuolaikinę ligoninę, kurioje dirba Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriai, docentai, Lietuvai rengiantys būsimą gydytojų pamainą.

Carinės Rusijos kareivinėse įrengta Infekcinių ligų ligoninė – kaip uždelsto veikimo bomba.

Yra 40 lovų skyrius, o jame – tiktai trys tualetai, nors šiame skyriuje gydomi viduriuojantys pacientai.

Šiemet sausį Žvėryno ligoninėje apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė baisėjosi sunykusiomis, apšepusiomis palatomis ir tuo, kad medikai dirba „fronto sąlygomis“.

Per metus šioje ligoninėje gydoma nuo 17 000 iki 30 000 pacientų.

Ligoninės infrastruktūra beviltiškai atsilikusi, nors čia yra gydomi ūminėmis žarnyno infekcijomis sergantys asmenys, yra diagnostikos skyrius, į kurį patenka sergantys meningitu, encefalitu, gripu, rože, trichinelioze, botulizmu, taip pat įsteigtas ir skyrius, į kurį priimami pacientai, sergantys ūminiu ir lėtiniu virusiniu hepatitu.

Žvėryno stacionare teikiamos antrinio lygio reanimacijos paslaugos ligoniams, sergantiems sunkiomis infekcinėmis ligomis.

Čia esančioje Infekcinių ligų ir mikrobiologijos klinikoje konsultuojami infekcinėmis ligomis sergantys ligoniai, mokomi studentai bei rezidentai, rengiami specializuoti gydytojų tobulinimo kursai.

„Tokia prasta situacija susiklostė per kelis dešimtmečius.

Ta problema čia visada buvo, bet niekas nežiūrėjo, nes infekcinės ligos, tuberkuliozė, jeigu galima taip sakyti, yra neprestižiškiausios ligos, kurios niekam nerūpi. O pradeda rūpėti tik tada, kai kas nors atsitinka“, – yra sakęs šios ligoninės direktorius Arvydas Šilys.

Negailėjusi kritikos sveikatos apsaugos ministrui šalies vadovė piktinosi, kad stalčiuose dūlėja ligoninės iškėlimo į tinkamesnes patalpas projektas, nes pardavus brangiai kainuojantį sklypą iškėlimas nieko nekainuotų.

Nusikalstamu aplaidumu pavadinusi ligoninės perkėlimo planus prezidentė nedaug pasiekė.

Nuo jos vizito Žvėryno ligoninėje praėjo pusmetis, o reikalai nepajudėjo iš vietos – gydytojai ir pacientai toliau rizikuoja sveikata, nes vieni neturi tinkamų darbo sąlygų, o ligoniai – tinkamų sąlygų pasveikti. Laimei, vis tiek daugelis pasveiksta.

Senų ligoninių perkėlimas Vilniuje – galvos skausmas sostinės valdininkams.

Ne viena jų buvo iškelta į naujas patalpas. Pavyzdžiui, Šv.Jokūbo ligoninė perkelta iš miesto centro į Lazdynus, Raudonojo Kryžiaus ligoninė pervadina Centro filialu ir perkelta į Santariškes.

Sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas pripažino, kad jau atėjo metas iškraustyti Žvėryno infekcinių ligų stacionarą, kuris nuo 2011-ųjų tapo Vilniaus universiteto Santariškių klinikų dalimi.

„Dar 2008-aisiais Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija priėmė tokį sprendimą. Bet atėjo krizė, užtruko šios ligoninės struktūros pertvarkymas. Todėl investiciniams planams nebuvo pritarta. O šiuo metu intensyviai ieškoma būdų, kaip perkelti ligoninę“, – aiškino G.Černiauskas.

Koordinacinei tarybai, sudarytai iš Finansų ministerijos, Santariškių klinikų, Turto banko bei Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, vadovaujantis G.Černiauskas pripažino, kad Vyriausybė seniai priėmė politinį sprendimą iškelti ligoninę iš Žvėryno.

Sudaryta koordinacinė taryba pritarė Santariškių klinikų siū- lymui – prie šiuo metu veikiančios Tuberkuliozės ligoninės, esančios Santariškėse, pastatyti pusantro tūkstančio kvadratinių metrų ploto priestatą.

Jame įsikurtų ir laboratorijos, aptarnaujančios tiek Tuberkuliozės, tiek Infekcinių ligų skyrius.

„Taip pat sumažėtų lovų skaičius Tuberkuliozės padalinyje, nes Lietuvoje mažėja naujų šios ligos atvejų, tikimės, kad sergamumas tuberkulioze ir toliau mažės visoje šalyje“, – vylėsi G.Černiauskas.

Savo žodį dar turėtų tarti Turto bankas. Į šio banko rankas būtų perduoti Žvėryno ligoninės pastatai, taip pat dviejų hektarų dydžio sklypas. Vyriausybė ir Turto bankas apsispręstų, ką toliau daryti su šiuo turtu.

Gegužės pabaigoje koordinacinės tarybos nariai susitarė, kad per tris savaites Santariškių klinikos turi parengti dokumentus, būtinus techniniam projektui užsakyti.

Kitas žingsnis – skelbti konkursą, kad architektai parengtų naujo priestato projektą, o Turto bankas įsipareigotų finansuoti šių darbų projektavimą.

– Kiek kainuotų ligoninės iškeldinimas? Ar yra koks nors skaičius, kuris slypi už šios vizijos? Kiek reikėtų išleisti naujam priestatui? – paklausiau G.Černiausko.

– Mes apskaičiavome, kad papildomai reikia priestato, kuris būtų ne mažesnis kaip 1,5 tūkst. kvadratinių metrų.

Taip pat būtina remontuoti Tuberkuliozės ligoninę, tačiau tai nepriklauso nuo to, ar Žvėryno ligoninė bus perkelta, ar ne. Tuberkuliozės ligoninė taip pat morališkai susidėvėjo.

Neturime jokių apskaičiavimų, nežinome, kiek galėtų kainuoti tokia renovacija. Tuos skaičius turi pateikti Turto bankas.

Taip pat nebuvo diskusijų, kiek valstybei pavyktų uždirbti pardavus Žvėryno ligoninei priklausantį sklypą prestižinėje sostinės vietoje.

Ši suma nuo daug ko priklausytų, pavyzdžiui, nuo to, ar ligoninės sklypas būtų skaidomas, ar – ne, ar būtų taikomi kokie nors apribojimai.

Mes dar nežinome, ar valstybė apskritai pasiryš parduoti šį sklypą, gal jis bus naudojamas kitokioms reikmėms. Sutarėme tik dėl vieno dalyko – neverta medicinos tikslais renovuoti pastatų, kad ir labai istoriškai vertingų.

Sveikatos apsaugos ministerija gali tik pasakyti, kad jai nereikia šių pastatų. Bet ji negali pasakyti, kam jų reikia ir apskritai ar reikia.

– Mūsų šalis labiausiai atsilieka tokiose srityse, kurios nėra medicininės, o susijusios su visuomenės sveikata. Pavyzdžiui, pernelyg dažnai keliame tostus „į sveikatą“, galiausiai pasigeriame ir mirštame dėl sveikatos.

Lietuvoje kasmet sušąla tiek pat žmonių kaip ir Lenkijoje, nors Lenkijoje 37 mln. gyventojų, o Lietuvoje nėra nė 3 mln.

Kažin ar mums pavyktų sumažinti šalčio aukų skaičių, nes toks mūsų klimatas.

O gydant tuberkuliozę įmanoma kur kas daugiau nuveikti, todėl visoje Europos Sąjungoje rengiama bendra programa.

Tai palies ne tik Vilnių, bet ir kitus regionus. Pokario Lietuvoje buvo daugiausia bėdų dėl infekcinių ligų, per tą laiką daug ką pavyko suvaldyti.

Manyčiau, dėl šios priežasties nublanko dėmesys infekcinėms ligoms, o medicinos proveržį pasiekė kitos sritys, pavyzdžiui, kardiologija, širdies chirurgija.

Vizija aiški, o konkrečių darbų – mažai. Tokia dviprasmiška situacija susidarė valdininkams svarstant Žvėryno infekcinės ligoninės stacionaro ateitį ir medicinos paslaugų teikimą Vilniaus mieste.

Aišku tik tiek, kad Žvėryno ligoninė bus iškelta, o dėl sklypo likimo ir valstybei priklausančio turto viceministras G.Černiausias patarė kreiptis į Turto banko generalinį direktorių Arnoldą Burkovskį.

– Žvėryno ligoninė įsikūrusi sename pastate. Ar tokį pastatą Vilniaus mieste sunku šiuo metu parduoti? Su kokia rizika gali susidurti pirkėjai? – paklausiau A.Burkovskio.

– Pirmiausia pažymėčiau, kad kol kas nėra galutinio sprendimo parduoti sklypą. Manyčiau, kad apribojimai yra bent du, vienas jų – psichologinis.

Kadangi tai infekcinių ligų ligoninė, nekilnojamojo turto plėtotojai turi atsižvelgti į galimą verslininkų skeptišką požiūrį įsigyjant butą ar biurą tame rajone.

– Svarbus paveldosaugos aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, nes dėl to gali būti taikomi tam tikri apribojimai.

Jei bus reikalaujama išsaugoti senus pastatus, neabejoju, kad tai apribos galimybes plėtoti Žvėryno ligoninei priklausančią teritoriją, o verslo požiūriu – uždirbti.

– Atsižvelgdami į paveldosaugos reikalavimus apsisprendėme atlikti tyrimus ir samdyti ekspertus. Sulaukę išvadų galėsime apsispręsti, ką daryti, – ar rengti teritoriją parduoti, ar siūlyti, pavyzdžiui, Vyriausybei įkurti ambasadų miestelį, o patį sklypą išlaikyti kaip valstybės nuosavybę.