„Tikiuosi, kad Vytis, aukštai iškėlęs galvą bei šuoliuojantis per žvaigždes, nepadarys Lietuvai gėdos“, – yra sakęs skulptorius Antanas Žukauskas.
Prieš dešimt metų jo kūrinys konkurse buvo pripažintas geriausiu, pagal jį Lietuvoje ir kaldinami eurai bei euro centai.
A.Žukauskas tikino, kad sukurti eurus buvo labai sudėtinga, nes monetoms keliami itin griežti reikalavimai dėl jų svorio ir storio.
Prieš tai skulptorius jau buvo sukūręs kitų pinigų – litų bei 10, 20 ir 50 centų monetų modelius.
Kūrėjas vengia viešumos
Skulptorius A.Žukauskas norėjo 2007 metais surengti parodą Briuselyje, Europos Parlamento rūmuose. Bet ji nebuvo surengta.
Apie būsimą parodą buvo ne kartą skelbiama, tačiau kai atėjo laikas ją rengti, skulptoriui buvo pranešta: „Nebėra galimybės.“
Lietuviškų eurų kūrėjas šių metų kovo 9-ąją šventė 75 metų gimtadienį. Jis nesulaukė sveikinimų iš valdžios atstovų.
Skulptoriaus žmona Elena Žukauskienė pasakojo, kad kone dvi dešimtys menininkų kreipėsi į kultūros ministrą Šarūną Birutį, primindami žinomo skulptoriaus sukaktį.
Tačiau jų laiškas nesulaukė jokios reakcijos.
E.Žukauskienė teigė, kad jos vyrą menininką dabar yra apėmusi apatija.
Pasklis ir po kitas šalis
Pagal skulptoriaus A.Žukausko sukurtą modelį Vilniuje jau kaldinamos bandomosios eurų ir euro centų monetos.
Jų vienoje pusėje pavaizduotas lietuviškas Vytis. Šis lietuviškas raitelis bus ant vieno ir dviejų eurų, taip pat ant 1, 2, 5, 10, 20, 50 euro centų.
Tokios monetos cirkuliuos ne tik mūsų šalies teritorijoje, jomis bus galima atsiskaityti ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Lietuviškos eurų monetos kaldinamos Vilniuje esančioje Lietuvos monetų kalykloje.
Ši bendrovė turi teisę nukalti po milijoną vienetų kiekvienos lietuviškos eurų monetos. Liepos 23-iąją, kai turėtų būti paskelbtas Europos Sąjungos vadovų sprendimas įvesti Lietuvoje eurą, monetų bus pradėta kalti tiek, kiek nurodys Lietuvos bankas. Manoma, kad prireiks 200 milijonų vienetų monetų.
Nebereikalingi litai bus smulkinami Lietuvos banke, kur yra tam skirtos mašinos. Jomis bus sunaikinta 70 tonų šiuo metu apyvartoje cirkuliuojančių litų banknotų, kurių vertė – 11 milijardų litų.
Kitaip nei monetos, banknotai bus spausdinami kitose šalyse ir neturės lietuviškų piešinių.
O kas bus užrašyta ant naujųjų Lietuvos pinigų?
Išimtis – tik Graikijai
Oficialus būsimos Lietuvos valiutos pavadinimas – „euro“. Kad pinigai būtų taip vadinami, sutiko Lietuvos derybininkai, derinę Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį.
Taigi išvydę ant eurų banknotų ir monetų užrašą „euro“ lietuviai neturėtų abejoti, kad tai lietuviškas piniginio vieneto pavadinimas. Taip ši valiuta vadinama ir kitose euro klubui priklausančiose šalyse.
Išimtis buvo padaryta tik Graikijai. Šios šalies derybininkai pasiekė, kad ant visų eurų banknotų ir monetų būtų išspausdintas ir graikiškas pavadinimas.
Lietuviai valdininkai ir politikai svarsto, jog galbūt išimtis padaryta todėl, kad graikų abėcėlė yra kitokia, o gal todėl, kad ši šalis laikoma Europos kultūros lopšiu.
Lietuvos kalbininkai, nors ir pasipiktinę užrašu ant būsimos valiutos, guodžiasi, kad jiems pavyko iškovoti teisę linksniuoti šio pinigo pavadinimą.
Bet valiutos pavadinimo vienaskaitos vardininkas oficialioje kalboje vis tiek turės būti „euro“, o ne „euras“.
Derybininkai nekėlė klausimo
O pinigų pavadinimo su lietuviams neįprasta galūne istorija prasidėjo dar iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą.
Kai kurie aukšti Briuselio pareigūnai vėliau stebėjosi, kodėl Lietuvos paskirti derybininkai šio klausimo neįtraukė į sutartį ir nepaaiškino, kad lietuvių kalboje, skirtingai nei vokiečių ar prancūzų, daiktavardžiai yra linksniuojami.
Galbūt tada per derybas tas klausimas būtų buvęs kitaip išspręstas.
Prireikė karštų diskusijų
„Jei mes neturėsime euro, žinosime, kas dėl to yra kaltas“, – emocingai per pirmąjį žygį euro link Lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Irenai Smetonienei savo emocijas yra išreiškęs tuometis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.
Tuometė Lietuvių kalbos komisijos vadovė neketino nusileisti. Todėl prieš dešimt metų buvo priimtas komisijos nutarimas, kad žodis „euras“ turi būti linksniuojamas.
Tai nepatiko kai kuriems valdininkams, tad su jais buvo ir karštų diskusijų.
Šių metų sausį pagaliau buvo susitarta. Kalbininkai sutiko papildyti 2004 metais pasirašytą dokumentą ir leisti teisinėje kalboje būsimą Lietuvos piniginį vienetą vadinti „euro“ su sąlyga, kad jis bus rašomas kursyvu arba kabutėse.
Todėl teisiniuose dokumentuose naujosios valiutos vardininko linksnis bus „euro“. Kilmininkas ir kiti linksniai turės jiems būdingas galūnes.
Bendrinėje kalboje ir vardininko linksnyje būsimasis mūsų šalies pinigas bus euras. Pavyzdžiui, mokytojai vaikams aiškins, kad įvestas euras.
Dabartinė Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė tokį susitarimą vadina kalbininkų pergale.
Komisijos nariai žada atidžiai stebėti, kaip bus keičiami užrašai parduotuvėse ir kitose paslaugas teikiančiose įmonėse.
Prekybininkams jau nurodyta kainas rašyti lietuviams įprasta forma „euras“.
Kol kas parduotuvėse kaina eurais po skaičių nurodoma trumpiniu EUR.
Neįprasta galūnė neužkliuvo
Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą vyriausiasis derybininkas Petras Auštrevičius aiškino, kad prieš dešimt metų iš tiesų niekas nekėlė klausimo dėl valiutos pavadinimo.
Politikas teigė, kad žodis „euro“ neužkliuvo ir kalbininkams, kurie redagavo sutarties tekstą.
„Gal pamenate nors vieno sutartį redagavusio kalbininko pavardę?“ – paklausiau P.Auštrevičiaus.
„Ne. Euro – tai originalus pinigo pavadinimas, negalima drachmos vadinti „drachmai“, – atsakė pašnekovas.
„Nemažai žmonių dar prisimena, kad ant rublių banknotų smulkiomis raidėmis būdavo parašyta ir lietuviškai, pavyzdžiui, „trys rubliai“, „dešimt rublių“, – galbūt ir nelabai korektišką palyginimą pateikiau buvusiam vyriausiajam derybininkui.
„Geriau gyventi demokratijoje nei sudaryti demokratijos iliuziją“,– atsakė jis.
Briuseliui – galvosūkis
Buvusi Lietuvių kalbos komisijos vadovė I.Smetonienė patikino, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą euro pavadinimas tikrai nebuvo derintas su kalbininkais.
Pastarieji ėmėsi žygių tik sužinoję, kad pinigų pavadinimas bus rašomas su galūne „-o“.
Tuomet Lietuvių kalbos komisija skubiai priėmė nutarimą dėl žodžio „euras“ linksniavimo. I.Smetonienės nuomone, tai neleido paversti euro nekaitomu žodžiu.
Po to kalbininkai vyko į Briuselį ir įrodinėjo, kad lietuvių kalboje negali būti nekaitomo piniginio vieneto pavadinimo – juk jis bus vartojamas labai dažnai.
Kalbininkai rėmėsi Europos Sąjungos dokumentais, skelbiančiais, kad negalima kištis į kalbą ir kultūrą.
Kalbininkams daug padėjo Žygimantas Pavilionis, tuomet vadovavęs Užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos integracijos departamentui. Jis buvo ir Lietuvos vyriausiojo derybininko pavaduotojas.
Diplomatas kalbininkus Briuselyje vedžiojo į kabinetus, kurių durys be jo pagalboms jiems būtų buvusios uždarytos.
Briuselyje kalbininkai išgirdo įvairių pasiūlymų. Pavyzdžiui, buvo siūloma pasekti latvių pavyzdžiu ir prie stojimo į Europos Sąjungą sutarties pridėti atskirą deklaraciją dėl euro.
Ž.Pavilionis pats drąsino kalbininkus siekti, kad žodis „euras“ būtų linksniuojamas.
Briuselio valdininkai ėmė svarstyti: jei bus vartojamas žodis „euro“ ir jo nebus galima linksniuoti, lietuviams jis netaps toks savas kaip litas.
„Taip diskutuojama jau dešimt metų. Kai tik imama kalbėti apie euro įvedimą, vėl reikalaujama atšaukti Lietuvių kalbos komisijos nutarimą“,– nusijuokė I.Smetonienė.
Strėlės – ir į Lietuvos banką
– Pinigų pavadinimas svarbiuose dokumentuose vardininko linksnyje vis tiek bus „euro“. Tai kalbininkams yra pergalė ar pralaimėjimas? – paklausiau I.Smetonienės.
– Tai negerai, tokiu būdu naikinamas vardininkas. Jei žodžiui „euro“ leidžiama neturėti vardininko, gal galima, pavyzdžiui, ir pavardėms jo neturėti? Gal ir prekių ženklams nereikia vardininko? O gal iš viso vardininko nereikia? Vienas mažas akmenėlis langą išdaužia!
– Jei Lietuvių kalbos komisija atšauktų savo nutarimą?
– Tada pinigų pavadinimas taptų nekaitomas. Kaip koks „metro“ ar „bolero“.
Bet pastarieji žodžiai Lietuvoje vartojami nedažnai.
Kas atsitiko su žodžiu „taksi“? Žmonės greitai pradėjo jį linksniuoti: „taksas“, „takso“, „taksui“. Kai žodžio prireikia dažnai, žmonės suteikia jam galūnę.
O „euro“ reikės kasdien po 10–20 kartų! Ir kas būtų, jeigu jo nekaitytume?
– Kodėl oficialiuose dokumentuose naujųjų pinigų pavadinimo vardininko linksnis vis tiek bus „euro“? Taip šį žodį vartos teisininkai, politikai, bankininkai.
– Negalima visos atsakomybės suversti tik kalbininkams. Jie padarė viską, ką galėjo.
O derybininkai, kurie atstovauja Lietuvai Briuselyje, turėjo pasakyti: „Mūsų kalba kitokia ir kils problemų dėl pavadinimų. Jeigu padaryta nuolaida graikams, kodėl nepadaryti išimties lietuviams ir latviams?“
Savo nuomonę turėjo pareikšti ir visi kiti, kurie derino stojimo į Europos Sąjungą sutarties dokumentus – pirmiausia Lietuvos banko atstovai.
Jie turėjo nuolatos kartoti: „Ne, turi būti kitaip.“
Valiutos pavadinimas turi būti vienodas
„1995 m. Madrido Europos Vadovų Tarybos išvadose pažymėta, kad bendros valiutos pavadinimas turi būti vienodas visomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus.
Europos centrinis bankas jau nuo 2005 m. laikosi griežtos pozicijos, kad visuose nacionaliniuose teisės aktuose teisiškai būtina vienaskaitos vardininko linksnyje vartoti bendrosios valiutos pavadinimą „euro“. Bet kokie nukrypimai nuo šios taisyklės yra nesuderinami su valstybių stojimo į ES sutartimis.
Lietuviai naudoja ne graikų, o lotynų abėcėlę, t. y. vieną iš trijų oficialių Europos Sąjungos rašmenų (greta kirilicos ir graikų rašto).
Latviai buvo priėmę teisės aktą, numatantį, kad latvių kalboje vartojamas žodis „eiro“.
Tačiau Europos centrinis bankas 2012 m. lapkričio 13 d. paskelbė savo nuomonę dėl bendrosios valiutos rašybos. Todėl latviai prieš euro įvedimą panaikino minėtą savo teisės aktą ir teisės aktuose vartoja terminą „euro“, – paaiškino Lietuvos bankas.
Buvo siūlyta pavaizduoti bažnyčias
Vidmantas Laurinavičius
Lietuvos banko Pinigų muziejaus vedėjas
„Svarstant, ką vaizduoti ant lietuviškojo euro, buvo įvairiausių pasiūlymų: Gedimino pilį, Arkikatedrą, Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblį.
Bet pinigų projektavimo ir gamybos (dabar – pinigų kūrimo) komisija prie Lietuvos banko nutarė, kad mūsų nedidelei šaliai neverta ant monetų turėti daug objektų, mūsų architektūros paminklai nėra pasaulyje žinomi taip gerai kaip Koliziejus ar Brandenburgo vartai.
Kad ir kokia mums miela yra Šv.Onos bažnyčia, pasaulyje ji mažai žinoma, iš jos negalima būtų atpažinti mūsų valstybės.
Nutarėme, kad nedidelę šalį geriausiai pristatytų seniausi valstybės simboliai, todėl pasirinkome Vytį.
Pirmą kartą šis raitelis ant spaudų atsirado XIII amžiuje, o ant monetų – XIV a. pabaigoje.
Dabar mes paskleisime po pasaulį simbolį, kuris su mūsų valstybe susietas 600 metų. Mes parodysime savo senas valstybingumo tradicijas – kad ne šiaip atsiradome iš kažkur ir norime į Europos tautų sambūrį. Mes – valstybė.
Latviai ant eurų monetų iškalė deivę tautiniais drabužiais – jos atvaizdas tarpukariu buvo ant 5 latų monetos. Ant kitų monetų jie panaudojo Latvijos herbus, susiformavusius tarpukariu. Taigi latviai ant naujųjų pinigų perkėlė 80 metų istoriją.
Estai ant savo eurų ir euro centų pasirinko šiuolaikinį žemėlapį – savo teritorijos geografines ribas.“
Turėjo rūpėti ne tik kalbininkams
Jolanta Zabarskaitė
Lietuvių kalbos instituto direktorė
„Man labiau patiktų, kad ant mūsų pinigų būtų parašyta „euras“. Bet taip nėra, o pasiektas labai neblogas kompromisinis variantas.
Bendrinėje kalboje turėsime ne žodį „euro“, o „euras“. Taip dažnai vartojamas „euro“ bjauriai skambėtų.
Be to, nelinksniuojamas žodis pasąmoningai liktų svetimas, o linksniuojamas yra suvokiamas kaip savas.
Manau, pinigų pavadinimo lietuviška galūnė – ne kalbininkų, o visos valstybės reikalas.“
Lietuvos pinigų pradžia – nuo gintaro
* Pirmieji pinigai Lietuvos teritorijoje buvo prekės: gintaras, vaškas, žvėrių kailiukai.
* Nuo XII amžiaus iš Skandinavijos Lietuvos teritoriją pasiekė įvijinės apyrankės formos sidabriniai lydiniai.
* Nuo XIII–XIV amžių atsirado sidabro lydiniai, vadinti lietuviškais ilgaisiais.
* Pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos, vadintos denarais, pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje iš sidabro vielos liejinių ir buvo netaisyklingos formos.
* Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio valdymo laikais (1492–1506) Vilniaus monetų kalykloje monetos pradėtos kaldinti pagal europietišką technologiją – iš sidabro skardos.
* Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo valdymo laikais (1506–1544) pirmą kartą pažymėti išleidimo metai.
* Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui (1544–1572) buvo leidžiamos labai įvairių nominalų monetos: nuo biloninio pusdenario (obolo) iki auksinio portugalo. Monetos išsiskyrė puošnumu, aukšta kaldinimo kokybe.
* Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro valdymo metu buvo išleistas šilingas.
* Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos valdymo laikais kaldintos 8 nominalų monetos: dvidenariai, šilingai, grašiai, pusantrokai, trečiokai, 1, 5 ir 10 dukatų monetos.
* 1666 m. uždarytos visos lietuviškų monetų kalyklos. Paskutinės lietuviškos monetos – Jono Sobieskio valdymo metu Krokuvoje kaldinti bandomieji šeštokai ir Augusto II valdymo metu kaldinti šeštokai.
* Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuvoje buvo pradėti naudoti Rusijos imperijos pinigai.
* Pirmojo pasaulinio karo metais apyvartoje pradėjo cirkuliuoti ir vokiškos markės.
* 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybingumą iki 1922-ųjų pabaigos šalies teritorijoje liko cirkuliuoti Pirmojo pasaulinio karo metais įkurtos Rytų skolinamosios kasos išleistos ostmarkės, vadintos auksinais.
* 1922 metų spalio 2 dieną pasirodė pirmieji laikinieji lietuviškų litų banknotai, spausdinti Berlyne.
* Po Lietuvos aneksijos 1940 metų lapkričio 25 dieną greta lito į apyvartą išleistas ir rublis.
* Nuo 1941-ųjų kovo 25 dienos litų apyvarta uždrausta.
* Per Antrąjį pasaulinį karą į apyvartą buvo išleistos specialios markės – jas leido Vyriausioji reicho kredito kasų valdyba.
* 1944 metų Sovietų Sąjungos armijai užėmus Lietuvą, vėl grįžo rublis.
* 1991 metų vasarą Lietuvos bankas išleido į apyvartą bendruosius talonus, kuriais drauge su rubliais buvo atsiskaitoma už didelės paklausos pramonines prekes.
* 1992 metų gegužės 1-ąją į apyvartą išleisti rublių pakaitalai – talonai, kurie cirkuliavo drauge su rubliais.
* 1992 metų spalio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvesti laikinieji pinigai talonai, o rubliai išimti iš apyvartos.
* 1993 metų birželio 25 d. į apyvartą išleisti litai ir centai.
