Panevėžyje gimęs, dabar šiaulietis garsus menininkas ir kultūros istorikas – mėgėjas cinkuoto metalo formose įkūnijo legendą apie tai, kaip atsirado Nevėžio ir Panevėžio vardai. Esą du ponai vaikštinėjo upės pakrante. Staiga iš vandens išniro į pamėklę panašus gyvūnas. „Pane, vėžys“, – šūktelėjo vienas. „Ne, vėžis“, suabejojo pirmojo lingvistiniu išsilavinimu antrasis.
Esą taip atsirado upės ir miesto pavadinimai. V.Puronas pridėjo mažumėlę fantazijos ir šalia dviejų ūsuotų ponų pastatė trečiąjį, kuris vienoje rankoje laiko bizūną. O kita rodo į užrašą, draudžiantį naktimis maudytis upėje, kad nebūtų išgąsdinta pamėklė.
Supraskit, panevėžiečiai, kaip norit. Ieškokit prasmės, kankinkitės kiekvienas pagal savo nepasitikėjimo laipsnį. O gal ir tikrai V.Puronas atliko super slaptą Rusijos užsakymą – aneksuoti gabalėlį Panevėžio teritorijos, pastatant ten įtartiną prasmę turinčias figūras. Ir net ne iš akmens, medžio, ar bronzos pagamintas, kaip įprasta Marijos žemėje. O iš cinkuoto metalo. Skandalas ir tiek.
Pats kompozicijos autorius Panevėžyje prie Nevėžio numetė granatų maišelį, o dabar šypsosi į ūsą: ginčykitės, piktinkitės, svarstykit. Kone keturių metrų cinkuotų ponų figūros nuo davatkų kalbėjimo tikrai nenugrius. Kaip nenugriuvo ir 25 metrų ilgio ir 7 tonas sverianti geležinė Šiaulių lapė ar kiti įvairiose Lietuvos vietose įsipatoginę V.Purono skulptūriniai plieno lankstiniai.
Jų taip nemažai, kad tie iš cinkuotos plieno skardos sukurti stilizuoti žmonės, gyvūnai, medžiai ir abstrakčios kompozicijos gavo naujos meno krypties statusą ir pavadinimą – „puronizmas“.
O gal tą terminą – „puronizmas“ reikėtų kiek praplėsti ir juo vadinti ne tik lazeriu iš cinkuoto plieno išpjaustytas ir išlankstytas meno kūrinių formas. Bet ir gyvenimo būdą. Tokį, kai žmogus, turintis pakankamai kūrybinių idėjų tiesiog ima ir jas įgyvendina. Ir stebukle, jam sekasi. Jo projektus filmuoja užsienio televizijos, jais (jau pavykusiais) didžiuojasi tautiečiai.
V.Puronas sako, kad dirba ne Šiauliams, Panevėžiui, ar kokiam kitam miestui, o Lietuvai. Kad dažnai dirba ne už atlygį, o iš idėjos. O menininko pavyzdžiu neretai paseka ir į daugiau žmonių, aukodami savo darbą ir pinigus tai pačiai uždegančiai ir pašėlusiai idėjai. Kažkodėl tikiu, kad taip sakydamas V.Puronas nemeluoja.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad puronizmo atstovams nederėtų kreipti dėmesio į slaptų, niekieno nepripažintų genijų bei dar neatkastų talentų kritiką. Nes vietos šiame gyvenime visiems skirta vienodai. Jeigu tu nieko nedarai, tau skirtą erdvę užima kitas. Ir padaro tai, ką sumanęs. Galima jį kritikuoti, arba pačiam padaryti geriau.
