Vyriausybė priėmė nutarimą, pagal kurį Vilniuje ir Kaune bus atnaujintos šilumos jėgainės, o tuo užsiims įmonių grupė „Lietuvos energija“. Ji turės ne mažiau kaip 51 proc. įmonių, kurios įgyvendins šiuos projektus, akcijų.
Anot Vyriausybės, didžiausių miestų gyventojams centralizuotas šildymas po tokios reformos bus kone trečdaliu pigesnis.
Tik bėda, kad daug užsimojusi valdžia nepateikė ne tik konkretaus, bet ir bent šiek tiek miglas išsklaidyti galinčio veiksmų plano. Pavyzdžiui, koks likimas laukia abiejuose miestuose šiuo metu jau veikiančių jėgainių?
Antai Kaune apstu biokuro katilinių pasistačiusių nepriklausomų tiekėjų, dar dirba ir iš „Gazprom“ glėbio į verslininko R.Stonio rankas perėjusi termofikacinė elektrinė, tiesa, deginanti rusiškas gamtines dujas.
Jei „Lietuvos energijos“ pastangomis bus pastatyta dar viena šilumos gamykla, kas nors neišvengiamai turės pasitraukti iš rinkos, nebent būtų nuspręsta visų klientų sąskaita šildyti dar ir Kauno marias.
Sostinėje padėtis kiek kitokia: čia šilumą gamina Prezidentūros nekenčiama „Vilniaus energija“.
Vilniui užtenka įsigyti biokuro katilą, nes visa kita įranga tinkama. Tačiau ankstesnė sostinės valdžia nuolat žlugdė tokius energetikų planus.
Užtat dabar biokuro deginimu ketina pasirūpinti valstybė. Kaip? Pastačiusi dar vieną jėgainę? Bet juk Vilniaus pašonėje planuojama ir atliekų deginimo gamykla. O gal ketinama perimti dabartines termofikacines elektrines? Kol kas atsakymų nėra.
Sostinės meras A.Zuokas iš karto pasiūlė valstybės įmonei perpirkti ir savivaldybės turimas Vilniaus šilumos tinklų akcijas. Jo nuomone, nusprendusi užsiimti šilumos gamyba, „Lietuvos energija“ galėtų ir ją tiekti.
Mat gaminti šilumą yra daug pelningiau nei prižiūrėti vamzdynus, rūpintis trasomis, gyvenamaisiais namais ir kaip įmanoma mažinti tiekiant šilumą patiriamus nuostolius.
Bet kol kas dėl sandorio su sostine Vyriausybė tyli, nors pagal dabartinį planą valstybės įmonei atitektų grietinėlė, o Kauno ir Vilniaus savivaldybėms liktų tik išrūgos.
Termofikacinės elektrinės gamina ne tik šilumą, bet ir elektrą. Ji yra subsiduojama iš visų vartotojų kišenės. Tvarką, pagal kurią tokia elektra superkama, nustato ne kas kitas, o ministrų kabinetas.
Tad nenuostabu, kad Laisvosios rinkos instituto vadovui Ž.Šilėnui kilo pagrįstas klausimas: kaip Vyriausybė galės išvengti interesų konflikto, jei pati reguliuoja subsiduojamos ir brangios elektros kainas, o jai priklausanti įmonė tokią energiją gamins?
Stebėtis verčia ir numatomos investicijos. Kaune pertvarka turėtų kainuoti 687 mln., sostinėje – 1,187 mlrd. litų. Tiesa, premjeras A.Butkevičius paskubino visus nuraminti, kad bent milijardas litų bus gauta iš ES.
Tačiau sostinėje jau buvo numatyta, kiek kainuotų pritaikyti turimą infrastruktūrą ir miestą šildyti deginant vien biokurą, – apie 700 mln. litų.
Palyginti su Vyriausybės skelbiamomis investicijomis, tai kone puse milijardo litų mažiau.
Skiriasi ir prognozės dėl būsimų šilumos kainų. Pagal dabartinį Vilniaus tarybos patvirtintą planą, pritaikius esamas jėgaines deginti biokurą šilumos gamybos kaina siektų 9–10 centų už kilovatvalandę. Vyriausybės projekte kalbama apie 13 centų.
Nėra ko stebėtis, kad tokį šilumos ūkio reformos planą parengę skaičiuotojai dar nesugebėjo įtikinti Seimo energetikos komisijos, o Vyriausybė paprasčiausiai užbėgo jai už akių.
Vargu ar tiktai sutapimas, kad energetikos ministras J.Neverovičius, kuriam lyg ir priklausytų pristatyti šilumos ūkio pertvarką per Vyriausybės posėdį, užvakar jame net nedalyvavo.
Viskam dirigavo R.Šadžius, kurio vadovaujama Finansų ministerija yra priglaudusi „Lietuvos energijos“ įmonių grupę.
J.Neverovičius jau anksčiau skeptiškai žvelgė į tokias reformas. Jo nuomone, atnaujinti šilumą gaminančias jėgaines pajėgtų ir privatus verslas. Energetikos ministerijai kilo abejonių, ar tokie valstybės veiksmai nepažeis konkurencijos taisyklių, Vietos savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymų.
Be to, dar nepatvirtinta ir nacionalinė šilumos ūkio programa. Tačiau, finansų ministro nuomone, stabdyti parengiamųjų darbų dėl tokių smulkmenų neverta.
Šilumos ūkio pertvarkos planas yra tik dalinė nacionalizacija. Mat numatyta, kad ne mažiau kaip po 25 proc. Vilniuje ir Kaune įkurtų naujų įmonių akcijų turi priklausyti privatiems investuotojams.
Nekyla abejonių, kad tokių atsiras, nes šilumos gamyba nėra nuostolingas verslas.
Tik kas to imsis? Galima lažintis, kad iki šiol sostinėje besidarbuojantis koncernas „Icor“ tikrai liks už borto, net jei atitiktų visus reikalavimus. Mat jis akivaizdžiai užsitraukęs Prezidentūros nemalonę, skirtingai nei, pavyzdžiui, Suomijos įmonė „Fortum“.
Todėl paknopstom Vyriausybės priimtas sprendimas kelia rimtų abejonių ne tik dėl jo reikalingumo, bet ir dėl skaidrumo.
