Vadovaujančių ir jiems tarsi oponuojančių politikų kalbos, ypač jų
gudrios šypsenos paskelbus rinkimų rezultatus tai dar kartą
patvirtino.
Visi gerai prisimename, kaip staiga pradingo D.Grybauskaitės karingas
tonas Vyriausybės atžvilgiu, kai socialdemokratai apsisprendė nekelti
kandidatu savo lyderio. Pritilo ir konservatoriai.
Idėjų susikirtimo naiviai laukiančius rinkėjus užtvindė drungnas debatų
vanduo. Buvo aiškiai matyti, jog kiekvienas pretendentas su viena kita
maža išimtimi (kartais A.Paulauskas, kartais N.Puteikis) spektaklyje
aiškiai žino savo vaidmenį, o nukrypę nuo teksto iškart atsiprašo.
Kas režisierius? Ne, tikrai ne koks nors paslaptingas pilkasis
kardinolas. Režisierius - asmeniniai politikų interesai, karjera,
būsima abipusė nauda. Tai buvo justi visur.
Nors prezidentas neturi jokių galių spręsti ekonominių reikalų, debatai
prasidėjo būtent nuo jų, kol pagaliau neesminiais dalykais iškvaršinus
gyventojams galvą prisikapstyta iki užsienio politikos. Ir nė vieno
klausimo, ką iš tikrųjų prezidentas pagal savo funkcijas gali ir ko -
ne.
Metodas ne naujas. A.Brazauskas pilte užpildavo rinkėjus ekonomine
statistika, kol skaičių užhipnotizuotas pilietis lyg triušis prieš
smauglį užsimerkdavo ir susitaikydavo su savo likimu likti pusiau
luptuose, pusiau skustuose visuomeniniuose ūkiuose.
Apmaudu ne tai, kad D.Grybauskaitė laimėjo, o tai, kad į didžiųjų
partijų sugalvotą spektaklį buvo įtraukta visuomenė. Tiesa, dalis
žmonių jau po pirmųjų debatų pajuto, kad rinkimų kova dirbtinė. Todėl
nubaudė socialdemokratus ir konservatorius, atėmė vieną ir dvi vietas į
EP, atiduodami balsus liberalams, kurie bent atvirai žaidžia. Jeigu
pokeris, tai pokeris.
Žaidžiame visi. Dabar daug kas klausia, kas atsitiko, kad
socialdemokratai pralaimėjo. Nieko ypatinga. Persižaidė. Net
politikai abejingiems piliečiams tai pradėjo nebepatikti.
Ko laukti ateityje? Deja, žaidimai vyks toliau. Už pažadėtus ramius
rinkimų debatus socialdemokratai gavo ramybę. Prieš rinkimus vaidinusi
piktą Darbo partijos atžvilgiu iškart po pergalės D.Grybauskaitė
pareiškė, kad dėl naujos ministrų kabineto sudėties visiškai pasitiki
premjeru.
Žinoma. Ir pagal Konstituciją kitaip neįmanoma. Bet kam tada reikėjo
to šūkalojimo apie teismo suolą trinančius „darbiečius“?
Tiesa, susitikime su premjeru prezidentė nepamiršo aštrių ikirinkiminių
žodžių finansų ministrui dėl papildomų 130 milijonų litų krašto
apsaugai. A.Butkevičius prižadėjo pinigų rasti, bet aiškaus termino
nenurodė. Kol kas po kelis milijonus kas mėnesį.
Jeigu pažadas nebus ištesėtas, prezidentė galės pasakyti, kad savo
įsipareigojimą pakalbėti su premjeru vykdė, o pastarasis atsakys, jog
viską darė pagal galimybes. Galbūt suras iešmininką kokį nors
viceministrą.
Prezidentė, visų nuostabai, prisiminė paksistinį folklorą: vadovai
geri, bloga aplinka. Viceministrai. Šiek tiek anksčiau, nežinodama,
kaip pasiteisinti dėl ketverius metus ginamo, bet metiniame pranešime
staiga sukritikuoto generalinio prokuroro, D.Grybauskaitė pareiškė, kad
prokuroras geras, bet aplinka stagnacinė.
Aiškėja, jog tai visiškai geras būdas nekonfliktuoti su premjeru.
Aplinka visada kalta ir ją galima bausti. Manau, socialdemokratai
gerai suprato prezidentės pasiųstą žinią - griebiamės aplinkos.
Dėl įgytos šventos ramybės premjeras tarsis su ministrais, kaip vieną
kitą viceministrą „patraukti į šoną“, nenervinti ponios. Taip ir
atsitiks. Po kelių rokiruočių, kurių net apžvalgininkai nesuspės
perprasti, bus paskelbta apie skaidrėjančią dar geresniais tapusių
ministrų aplinką.
Premjeras neturėtų galvoti apie atostogas, viską reikia padaryti iki
inauguracijos iškilmių, per kurias įdėmiai stebėsime dalyvaujančių
politikų mimiką.
Žiniasklaida staiga prisiminė, kad kažkada, valstybininkų laikais,
prezidentai rengdavo priėmimus. Krizė, kurios metu priėmimai būtų
atrodę kaip puota maro metu, įveikta, bet D.Grybauskaitė linkusi
laikytis senojo stiliaus - trumpai atsako „ne“. Kodėl?
Mat norint rengti priėmimą reikia nuspręsti, kam siųsti kvietimus.
Įtraukti į kviečiamųjų sąrašą viceministrus ar ne? O jeigu jie vis dar
tebegadina orą ministrams? Parlamentinių partijų vadovus? Visus? Na,
jau ne. Signatarus? Bet kaip tada elgtis su prezidentės biografais?
Oligarchus? Ir tuos, kuriems dar prieš rinkimus pasiųsta bloga žinia?
O ką pakviesti iš žiniasklaidos?
Dar nepradėjus svarstyti galva jau sukasi. Juk neuždarysi
nepageidaujamų svečių prieškambaryje. O dar koks nors valstybininkas
atkišęs ranką prišoks sveikintis. „Cheese.“ Nereikia tų priėmimų, po
jų vien apkalbos.
Bet ar verta tokiuose priėmimuose dalyvauti? Tūkstančiai žmonių jau
seniai nebedalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime ir su kiekvienais
naujais rinkimais jų vis mažėja.
Protingų atsakymų, kodėl taip yra,
daug. Bet paprastų žmonių atsakymas kol kas vienas: politikai vis
labiau užsižaidžia, viską nusprendžia iš anksto, o rinkėjai yra tik
statistai.
Ką sakė Vokietijos kanclerė A.Merkel dėl debatų, kas užims Europos
Komisijos vadovo postą? Diskutuokite kiek norite, bet mes patys
nuspręsime, kas bus. Ar verta tuose spektakliuose dalyvauti?
Neverta, jeigu ne vienas bjaurus klausimas: ar šie rinkimai į EP nėra
paskutiniai, ar ES nesubyrės?
