Tvirtą parlamento branduolį vis dar sudarys centro dešinės ir kairės atstovai, pasisakantys už tolesnę integracijos plėtrą ir vieningą Europos politiką svarbiausiais klausimais.
Tai, ką skambios antraštės ir kai kurie isteriški apžvalgininkai vadina „sudrebintais Europos pamatais“, aš vadinčiau paprasčiausia reakcija į nelengvą europietiškos tapatybės formavimosi procesą.
Tiesa ta, kad senųjų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai šiuose rinkimuose demonstravo principingą abejingumą arba panaudojo juos tam, kad išreikštų protestą prieš apleistas vidaus politikos problemas. Dalis europiečių iš tiesų išreiškė nusivylimą dažnai neefektyvia ir daug lėšų suryjančia ES biurokratine sistema.
Bet kokią alternatyvą nusivylusieji pasiūlė vieningos Europos projektui? Lengvabūdiškas balsavimas leido sutvirtinti savo pozicijas toms politinėms jėgoms, kurios net neslepia, jog joms labai artimas Vladimiro Putino Rusijos vertybinis modelis.
Kremliaus valdomos žiniasklaidos priemonės neslėpė džiaugsmo, kad Prancūzijoje didelio populiarumo susilaukė „Rusijos draugai“ – Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas, o Jungtinėje Karalystėje daugiau nei 27 proc. balsų gavo Nigelo Farage‘o vedama UKIP.
„Smogėmė labai stipriai“, - sužinojęs rezultatus pareiškė N. Farage‘as. Drįsiu pasiginčyti. Radikalai, kad ir buvo užsimoję plačiai, bet jokio rimto smūgio ir nesudavė. Vienintelis smūgis, kurį galima aiškiai nurodyti, tai pačių prancūzų, britų ir kitų euroskeptikus palaikiusiųjų smūgis sau į paslėpsnius.
Paradoksalu, bet Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ar Danijos piliečių pasirinkimas yra žymiai palankesnis Europos vienybę siekiančioms skaldyti jėgoms, nei, tarkime, Baltijos šalių balsavimas. Šis balsavimas, kaip ir įvykiai Ukrainoje, parodė, kad Rytų Europos šalys pastaruoju metu žymiai geriau supranta stiprios Europos būtinybę grėsmių akivaizdoje.
Tai turbūt pirmieji rinkimai, kai drąsiai galima sakyti, jog lietuviai rodė pavyzdį tapatybės paieškose įstrigusiems senosios Europos gyventojams, nusprendusiems balsais už atvirai fašistuojančias partijas sumenkinti tiek savo, tiek žemyno įvaizdį.
Visišką nesėkmę rinkimuose patyrusių tautininkų lyderis Julius Panka neslėpė savo pasipiktinimo lietuviais, kurie, pasak jo, yra atsargūs, balsuoja už liberalias jėgas ir neseka paskui Europos tendencijas.
Kaip ir kurdamas partijos strategiją ar bandydamas kreiptis į savo rinkėjus J.Panka ir jo partneriai dar kartą šovė pro šalį. Teisybė, lietuviai balsavo ne remdamiesi kairiųjų valdymu nusivylusių prancūzų ar euroskeptiškų britų logika. Rinkėjų pasirinkimą nulėmė siektinas provakarietiškos Lietuvos vaizdinys.
Žymiai labiau nei apgailėtina kova su žmogaus teisėmis ir individo laisvių ribojimas, lietuvius šiuo metu domina ES stabilumas ir gebėjimas formuoti bendrą politiką, pritaikyti sankcijas chaotiškai ir agresyviai Kremliaus politikai kaimynų atžvilgiu.
Net ir gąsdinimai, kad Lietuvą užklups euro zonos problemos ar Europos senbuvius varginantys socialiniai-kultūriniai nesutarimai, nesugebėjo įtikinti, kad integracija nėra naudinga modernėjančiai, liberalios demokratijos keliu einančiai valstybei.
Dalis europiečių pavargo nuo bendrų problemų ir sunkaus jų sprendimo proceso. Centralizuota valdžia Briuselyje jiems atrodo pragaištingas valdžios tolinimas nuo ekonominės krizės ir socialinių problemų gerokai supurtytų bendruomenių.
Be to, jie nenori aukoti savo vietinės gerovės ir šiokių tokių garantijų, vardan abstraktaus ir pakankamai rizikingo federalizacijos proceso vaisių. Visgi, Europa privalo suprasti, kad be vieningos ekonomikos, užsienio politikos, bendrų vertybinių nuostatų, atsilaikyti geopolitiniuose žaidimuose jai bus neįmanoma. Tiek krizėje besimurkdantys graikai, tiek juos už ausų iš liūno traukiantys vokiečiai privalo suprasti, kad jie reikalingi vieni kitiems.
Žinoma, būtų naivu teigti, jog Lietuvoje žymiai geriau nei Vakarų Europoje suprantamas federalizacijos procesas ir jo nauda.
Visgi Lietuva intuityviai geba jausti grėsmes, kurios kyla, kai Europa pameta savo vienybės kelią ir pradeda ne tik pavieniui derėtis, gintis, bet ir vengti bendros atsakomybės.
Tai, kad net ir mūsų politikos klounai priešrinkiminiuose debatuose lemeno apie bendros ES pozicijos būtinybę, puikiai iliustruoja nejučia įsisąmonintas ir istorijos išmokytas būtinybes. Deja, bet kai kurių valstybių piliečiai šių pamokų dar neišmokę ir Europos lygmeniu sprendžia savo nešluoto kiemo klausimus, nematydami to kiemo prieigose stovinčių tankų ir jį kertančio dujų vamzdžio.
