O jeigu kam nors toks priešpastatymas pasirodytų vulgarus, be visa ko kito priminsiu, kad garsus poetas savo mylimosios melancholiškų akių sudrėkusį žvilgsnį yra prilyginęs atrajojančios karvės žvilgsnio neišsemiamai bedugnei. Tačiau tiesa yra ir tai, kad kažin ar be šių eilučių autoriaus dar kažkam rūpi tas amžinojo moteriškumo idealas.
Iš tiesų, dailininkė Vyčio herbiniame atvaizde pakeitusi kario figūrą karės figūra siekė ne tiek estetinio sukrėtimo, kiek politiškai angažuoto dėmesio lyčių lygybės idėjai.
Taigi šį perdirbinį galima pavadinti savotišku plakatu, šaižiai skelbiančiu feministinę laiko dvasią, nors, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, noras šokiruoti, sukelti šurmulį, tapti dienos herojumi, naudojantis tūkstančius kartų išbandytomis priemonėmis, čia yra tikslas savaime.
Kas be ko, lyčių lygybės įgyvendinimo užduotis yra šventesnė idėja net už šventą karvę. Užkliūva visai ne tai, bet būtent mechaninis užsiciklinimas, į neviltį varantis neišradingumas, ieškant išraiškos būdų, iš tiesų šokiruojantis vaizduotės skurdas visais panašiais atvejais.
Jau nebeįmanoma suskaičiuoti kartų, kai Kristus buvo pervadintas Kriste atrodytų skersai išilgai, visi himnai yra perdainuoti keičiant žodžių giminę, nebeliko herojaus vyriško vardo, kurio nebūtų bandyta pakeisti į moterišką. Kita vertus, kai matai tik tokį mechaninį to paties atrajojimą, norisi išties pasakyti: eikite melžti karvių!
Jeigu himno žodžių giminės pakeitimas dar gali būti daugiau ar mažiau pritemptu pavidalu siejamas su feministine pretenzija, tai minėtoji Vyčio vizualinė transformacija, kaip atrodo, vis tik labiau primena kario transvestito apsireiškimą naujojoje lietuvių mitologijoje nei ištikimybės feminizmo priesakams demonstraciją.
Nereikėtų labai stebėtis, kad tokie išsidirbinėjimai erzina heraldikos specialistus, kurie dėl herbe vaizduojamo žirgo uodegos pakėlimo reikiamo kampo nustatymo gali nurauti vienas kitam kuodus, nekalbant jau apie raitelio figūros ir atributikos privalomą tiražuoti kanoną.
Labiau stebina tai, kad maištas prieš kanonus mūsų laikais taip dažnai įgyja betoninės inercijos pavidalą.
O gal mūsų dailininkė ne šiaip papokštavo ant balto žirgo pasodindama amazonės figūrą, bet užminė mįslę apie labai skaudžias Lietuvos problemas?
Kaip žinome, graikų mitologijoje amazonėmis vadinama karių moterų tauta, kurioje vyriškos lyties naujagimiai, sūnūs, buvo iškart nužudomi, o auginamos, ruošiant kario profesijai, tik dukros. Dar mitas porina apie tai, kad amazonės nusipjaudavo dešiniąją krūtį, kad jokie apvalumai netrukdytų šaudymui iš lanko.
Štai galbūt iš tiesų tokiu pavidalu iš pasąmonės gelmių, nori nenori, pasivaidena vėžio baisumai ir prasimuša į paviršių neišsakomas siaubas dėl ir mūsuose pasitaikiusių patologinių atvejų, kai gimdytojai nužudydavo bejėgius kūdikėlius. Neduokdie!
