Išlydėti menininko į Jaunimo teatrą atėjo aktoriai Edita Užaitė, Gediminas Girdvainis, Jūratė Vilūnaitė, Rimantas Bagdzevičius, Vaiva Mainelytė, Andrius Bialobžeskis ir kiti vertinantys A.Šurnos talentą.
Daugiau nei 50 įsimintinų vaidmenų teatre ir kine sukūręs A.Šurna mirė pirmadienį, netikėtai pakirstas infarkto.
Į laidotuves Antakalnio kapinėse susirinko daug A.Šurnos talento gerbėjų, bedražygių, mokinių ir žymių aktorių. Paskutinių draugų žodžių ir kunigo maldos klausėsi daugiau nei šimtas žmonių.
Laukdami kol bičiulio urna bus atnešta prie kapo, aktoriaus draugai laukė sugulę pievelėje. Visi jie kalbėjo, kad A.Šurnos mirtis - labai netikėta.
„Jo gyvenimas buvo šakotas“, - apie draugo gyvenimą kalbėjo menininko bičiuliai aktoriai Vytautas Dumšaitis ir Algis Matulionis. A.Šurnos draugai ir mokiniai prisiminė neeilinį aktoriaus talentą, žymiausius vaidmenis. Kai kurie prisiminė įsirėžusį A.Šurnos vaidmens įspūdį, kai jis taip profesionaliai improvizuodavo scenoje, kad iš juoko žiūrovams trykšdavusios ašaros.
„Neprisimenu kur vaidino, bet ten buvo komedija. Improvizavo nepaprastai“, - kalbėjo vienas bičiulių.
Sukūrė daugybę vaidmenų
74 metų aktorius dar prieš savaitę lipo į sceną ir vaidino spektaklyje „Pabaigos pradžia“. Paskutiniai A.Šurnos žodžiai ištarti ant scenos sujaudino jo kolegas. Jaunimo teatras visą gyvenimą buvo tarsi antrieji A.Šurnos namai.
Paskutinieji A.Šurnos vaidmenys – tai mokytojas Labutis Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Patriotai“, Namo šeimininkas spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“, kurį pastatė Rolandas Kazlas, Daktaras Spivis spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“, Durininkas spektaklyje „Kovos klubas“, Virdžilas dar šiemet pastatyme spektaklyje „Pabaigos pradžia“.
Garsiausi aktoriaus vaidmenys – Herkus Mantas („Herkus Mantas“, rež. Marijonas Giedrys, 1972), Kaminskas („Riešutų duona“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1977), tėvas („Moteris ir keturi jos vyrai“, rež. A.Puipa, 1983) bei kiti.
Į populiarumo aukštumas garsųjį aktorių pakylėjo visų laikų žinomiausias lietuviškas serialas „Giminės“, kuriame aktorius atliko vieną pagrindinių vaidmenų. A.Šurna pastebėjo, jog bene ilgiausiai žmonės jį tapatino būtent su Antanu Šepučiu.
„Net gatvėje Šepučiu šaukdavo, – sakydavo aktorius. – Man tai – savotiškas pripažinimas, gal net didesnis nei laiškų rašymas, komplimentų žėrimas ar gėlių teikimas.“
2000 m. aktoriui buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2012 m. įtekta Vyriausybinė kultūros ir meno premija.
