Kiti Lietuvos miestai ir miesteliai taip pat nesiskundė kultūros renginių trūkumu. Akivaizdu, kad muziejininkai, vis padejuodavę, jog Muziejų naktis niekada nepritrauks tiek publikos, kiek populiarioji Vilniaus Kultūros naktis, pagaliau nustojo skųstis ir atvėrė lankytojams ne tik muziejų duris, bet ir savo širdį.
Nebuvo matyti susiraukusių veidų. Net salių prižiūrėtojos, kurios erelio žvilgsniu perverdavo kiekvieną ieškodamos potencialių vagišių ar chuliganų, šįkart mielai bendravo su publika ir net pakomentuodavo eksponatus.
Vytauto Kasiulio muziejų šeštadienį aplankė maždaug tūkstantis žmonių, Radvilų rūmus – per 2 tūkst., o Valdovų rūmus – net 8 tūkst., nors pagal projektą didžiausias jų per dieną galimas srautas – tik 5 tūkst.
Atrodo, žlugo mitas, kad muziejai įdomūs tik pensininkams ir vaikams, o gatvės muzika – jaunimo magnetas. Ir sostinės Pilies gatvės spūstyse, ir naujajame V.Kasiulio muziejuje buvo galima pamatyti įvairiausio amžiaus žmonių.
Tiesa, ta publikos įvairovė ir gausa tik išryškino amžiną mūsų muziejų bėdą: ekspozicijų salėse dažniausiai nėra kur prisėsti, o muziejuose – jokių kavinių ar suvenyrų krautuvėlių.
Juk puodelis kavos muziejuje – galimybė ilgiau pabūti išskirtinėje aplinkoje, ramiai suvirškinti pirmuosius įspūdžius.
Tačiau Muziejų naktį žmonėms labiausiai pritrūko ne kavos ar kėdės, o iki vėlumos dirbančių muziejų. Nugirstuose pokalbiuose smagius šventės įspūdžius atskiedė pasakojimai apie Vilniuje ar Kaune ypač anksti užrakintas muziejų duris.
Muziejų nakties akcija buvo sumanyta tam, kad darbo dienomis muziejams laiko neturintys žmonės jų eksponatus galėtų apžiūrėti po darbo. Greitai ji tapo ir įdomia atrakcija, gundančia nakties tyloje paklaidžioti po įvairių rūmų sales.
Vilniuje tik Genocido aukų ir Dailės muziejų padaliniai iki vidurnakčio ar dar ilgiau įsileido lankytojus į savo ekspozicijas. Dauguma kitų muziejų naktinėtojams siūlė koncertus, paskaitas, bet ekspozicijų sales uždarė įprastu laiku ar kiek vėliau.
Šiemet nustebino populiarusis Energetikos ir technikos muziejus, kuris vietoj nemokamo lankymo pasiūlė bilietus už pusę kainos, o vakarą skyrė orientaciniam žaidimui.
Vilniaus Nacionaliniame muziejuje lankymas ir ekskursijos buvo nemokamos, bet darbą jis baigė 18 valandą. Sutemus publika plūdo į šalia esantį Taikomosios dailės muziejų ir Valdovų rūmus, o prie Mindaugo paminklo bei Gedimino pilies bokšto tvyrojo tyla ir ramybė.
Galima pateisinti trumpą Geležinkelių muziejaus darbo laiką, nes traukinių stotis vėlų vakarą tikrai nėra pati saugiausia vieta. Bet kas trukdo naktį įsileisti žmones kitiems muziejams?
Jei problema – tik pinigų stygius ir nenoras už menką atlygį dirbti viršvalandžius, ją išspręsti padėtų Muziejaus nakties projektai, kuriuos po šių metų akcijos sėkmės kažin ar atsisakytų paremti Kultūros taryba.
