Aktorius Dalius Mertinas:
„Pirmiausia jis buvo aktorius siekiamybė. Aš visuomet svajojau būti panašus aktorius į jį. Nuo pat mokyklos laikų, kai pamačiau „Herkų Mantą“. Taip nutiko, kad patekau į Jaunimo teatrą, kartu teko ir vaidinti. Aišku, daugiau susidūrėme televizijos serialuose „Giminės“ ir „Likimo valsas“, ten daug valandų praleidome kartu.
Jis man visuomet buvo kaip mokytojas, nors daug vaidmenų teatre kartu neatlikome, aš jį nuolat stebėjau. Mano akimis, tai buvo vienas iškiliausių Lietuvos artistų. Nors ir nesusitikdavome teatro scenoje, aš iš jo mokiausi. Mačiau, kaip jis ruošiasi vaidinti, kaip gimsta jo vaidmenys. Daugiau susitikdavome filmavimo aikštelėje.
Vaidinti ir dirbti kartus su tokiu didžiu aktoriui – mano svajonės išsipildymas. Reikėjo pamatyti, kaip jis kūrė tuos personažus. Dar visai neseniai kartu filmavomės serialo „Giminės“ tęsinyje. Aikštelėje jį visada lydėjo humoras, savitas juokas, sarkastiškas, angliškas humoras.
Kai aikštelėje yra toks žmogus, visų akys krypsta į jį. Jaunimas stengiasi jį matyti, jo klausti. Kaip ir visi didieji aktoriai, buvo ramus, žinantis savo vertę. Kai jis kurdavo vaidmenį, atrodydavo, kad gyvenime jis tai jau yra patyręs ir jo kuriamas personažas tapdavo gyvas, savas.
Tai didysis persikūnijimo momentas, kai aktorius susitapatina su kuriamu personažu. Matai žmogų vienokį, o jis yra visiškai kitoks. Gyvenime jis buvo kitoks, gerokai santūresnis nei teatre.“
Aktorė Gražina Baikštytė:
„Tiems, kurie žinojo, kad aktorius sirgo, ši naujiena nebuvo nelaukta. Atrodė, kad buvo išsikapstęs iš savo ligų, sveiko po operacijos, buvo justi pagerėjimas. Paskutinį kartą su juo šnekėjau po Naujųjų metų, aš jam skambinau, nes rašau knygą apie Lietuvos teatro aktorius, norėjau parengti su juo interviu.
Jis buvo labai nusivylęs mūsų valdžios požiūriu į menininkus, ypač į pensininkus menininkus. Piktinosi, kad visą gyvenimą dirbo, o jam buvo nurėžta net 70 proc. pensijos. Jis sakydavo: kodėl iš manęs atima tai, ką aš uždirbau. Kartu ir netikėjo, kad sulauks kompensacijų. Sakė: juk mes visi tuoj išmirsime. Jis nenorėjo duoti interviu ir kartojo, kad neturi ką pasakyti. Griežtai atsisakė kalbėti, nes buvo ne kokios nuotaikos. Jutau jo nusivylimą. Ne įvertinimo jis norėjo. Jis kalbėjo ne tik apie save, o apie visus menininkus. Ypač pagyvenusius.
Nurėžtos pensijos tarsi išmušė pagrindą iš po kojų. Jis nesuvokė, kaip galima taip elgtis su menininku, kuris visą gyvenimą dirbo. Pagalvojęs A.Šurna pasiūlė man paskambinti pavasarį, manė, jog gal nuotaika bus geresnė. Tačiau aš taip ir nepaskambinau pavasarį. Nesu iš tų žmonių, kurie atkakliai reikalautų, be to, nenorėjau jo prievarta tempti ir rašyti interviu, kurio atspalvis neigiamas. Pajutau, kad žmogus nenori šnekėti. Nenorėjau visko piešti juodomis spalvomis.
Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad jis dar vaidina, turėjau viltį, kad jam dar paskambinsiu, maniau, jog ir nuotaika bus geresnė. Aktoriui svarbu darbas – kai turi darbo, neturi tiek laiko juodoms mintims.
Su juo esame susidūrę filme „Atpildo diena“. Tuomet buvau baigusi antrą kursą, kartu filmavomės A.Puipos filme. Filmavimai vyko Šilutėje, visi gyvenome viešbutyje. Tuomet buvau dar per jauna, tad ilgų pokalbių valandų su A.Šurna nebuvo. Jis buvo vyresnis už mane, jau daug pasiekęs, o aš – studentė.
A.Šurna – tikras gaivalas, jo bijodavo aktoriai. Aš irgi buvau iš tų. Tiesiog bijodavau, nes jis buvo nenuspėjamas. Atsimenu vieną nutikimą. Gyvenome bendrabučio tipo viešbutyje, ruošiausi filmavimui: stovėjau vonioje, tepiausi kremu, ir įlėkė A.Šurna. Jis čiupo mano kremą, įkišo pirštą į buteliuką, ištepliojo veidrodį ir išbėgo. Štai toks neiškalbingas, bet visiškai nenuspėjamas veiksmas. Ne kiekvienas žmogus taip elgiasi. Aš jo prisibijodavau gerąja prasme.
Daugiau teko pabendrauti vėliau kinematografininkų renginiuose, tada susitikdavome ir kalbėdavome kaip suaugę žmonės. tuomet jis nebebuvo toks gaivališkas, su metais nurimo.“
Aktorė Gražina Balandytė:
„Man teko laimė su juo būti scenoje ne viename spektaklyje. Prisimenu, kai kartą jis mane įkalbinėjo vaidinti viename spektaklyje. Paskambino ir sako: „Gražina, man būtų malonu su tavimi su susitikti, aš tavęs laukiu.“ Jis mane padrąsino.
Pamenu pirmuosius mūsų susitikimus. Kai buvo dar labai jaunas A.Šurna atvažiuodavo į Kauno dramos teatrą ir mes su juo kartu vaidindavome. Tai buvo vienas pirmųjų jo vaidmenų teatre. Kai pradėjome repetuoti spektaklį „Kelionė į Meką“, jis manimi labai rūpinosi. Tuo metu filmavome laidą „Ponios Gražinos virtuvė“, tad į repeticijas atvažiuodavau labai išvargusi. Jis matydavo, kokia esu pavargusi ir įsitempusi. Antanas man padėjo savo energija. Pasirodo, jis labai domėjosi žmogaus energija ir iš tiesų turėjo kažką ypatinga.
Į repeticijas jis nešdavosi ir virgules. Prieš spektaklį vaikščiodavo su jomis, tarsi išvalydavo sceną. Antanas sukdavosi ratu, o aš tiek kvatodavau ir galvodavau: jei jis pamatys, kaip aš juokiuosi, tikrai supyks.
Prieš spektaklį jis man įkraudavo energijos. Antanas laukdavo manęs apačioje, eidavo aplink mane rankas ištiesęs, kažko pripildydavo, nuimdavo visą nuovargį. Aš juokdavausi, kai jis eidavo užsimerkęs aplink mane.
Su juo buvo linksma. Antanas siekė dangų ir pragarą. Jo gyvenimas buvo kaip fortepijono klavišai – viskas išgyventa.“
Aktorius Juozas Budraitis:
„Darbe mes bendravome ne itin daug, tačiau tai buvo labai ryškus aktorius. Buvo malonu bendrauti, jis buvo tiesus ir labai principingas. Mokėjo nustebinti.“
Jaunimo teatre – nuo įkūrimo
Valstybiniame jaunimo teatre aktorius dirbo nuo pat jo įkūrimo pradžios. 1966 m. pirmajame teatro spektaklyje Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljeta“ A.Šurna vaidino jaunąjį Romeo. Paskutinis jo vaidmuo buvo sukurtas dar šių metų vasarį Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje „Pabaigos pradžia“. 2000 m. aktoriui buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas, 2012 m. įteikta Vyriausybinė kultūros ir meno premija.
A.Šurna gimė 1940 m. kovo 27 d. Kaune. 1958 m. įstojo į tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą. Po kelerių metų A.Šurną paskyrė Juozo Rudzinsko asistentu Mokomajame teatre, kuriame jis pradėjo aktoriaus karjerą. 1963 m. vienus metus dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, o 1964 m. išvyko į Šiaulių dramos teatrą.
Kūrybinis aktoriaus kelias Jaunimo teatre siejamas su Aurelijos Ragauskaitės, Vytauto Čibiro, Dalios Tamulevičiūtės, Ginto Žilio ir kitų režisierių darbais. A.Šurna 1992–1997 m. vadovavo Valstybiniam jaunimo teatrui. Tai buvo vienas sudėtingiausių laikotarpių.
Paskutiniai A.Šurnos vaidmenys – tai mokytojas Labutis spektaklyje „Patriotai“ (rež. J.Vaitkus, 2008), namo šeimininkas spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“ (rež. R.Kazlas, 2010), Daktaras Spivis spektaklyje „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. V.Griško, 2011), durininkas spektaklyje „Kovos klubas“ (rež. V.Bareikis, 2012), Virdžilas spektaklyje „Pabaigos pradžia“ (rež. A.Lebeliūnas, 2014).
Kine A.Šurna debiutavo jaunojo Rimšos vaidmeniu režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“ (1963). Vėliau vaidino daugelyje filmų, sukurtų garsiausių Lietuvos kino režisierių – Arūno Žebriūno, Marijono Giedrio, Algimanto Puipos, Raimondo Vabalo, Gyčio Lukšo, Almanto Grikevičiaus, taip pat televizijos režisierių – Broniaus Morkevičiaus, Sauliaus Vosyliaus ir kt.
Garsiausi aktoriaus vaidmenys – Herkus Mantas („Herkus Mantas“, rež. Marijonas Giedrys, 1972), Kaminskas („Riešutų duona“, rež. A.Žebriūnas, 1977), tėvas („Moteris ir keturi jos vyrai“, rež. A.Puipa, 1983) ir kiti.
Į populiarumo aukštumas garsųjį aktorių pakylėjo visų laikų žinomiausias lietuviškas serialas „Giminės“, kuriame aktorius atliko vieną pagrindinių vaidmenų. A.Šurna sakė, jog bene ilgiausiai žmonės jį tapatino būtent su Antanu Šepučiu: „Net gatvėje Šepučiu šaukdavo, – sakydavo aktorius. – Man tai – savotiškas pripažinimas, gal net didesnis nei laiškų rašymas, komplimentų žėrimas ar gėlių teikimas.“
A.Šurna pašarvotas gegužės 21 dieną Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje. Visuomenės lankymas gegužės 21 dieną nuo 15 iki 21 val., gegužės 22 dieną nuo 10 iki 14 val.
Laidotuvės vyks gegužės 22 dieną 14 val. Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
