Ir dar apie Rusiją: „Patyrę derybininkai žino, kad suprasti priešininką gali tik „atsistojęs į jo batus“.
Šios mintys apie nefunkcionuojančias Lietuvos valstybės institucijas ir griūvančią valstybę bei būtinumą suprasti (parodyti supratimą?) Rusijos vadovų psichologinę logiką nėra vietinių ar rusų demagogų paistymas, gudriai suregzta dezinformacija.
Šias idėjas savo triptike „Tikrieji V. Putino planai Europoje. Šeši gynybos žiedai“ teigia doc. dr. Mindaugas Puidokas, (KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas). Todėl skaitant šiuos tikrovės neatitinkančius teiginius savaime teisingas skatinimas suprasti Rusijos vadovų elgesio logiką tampa įtartinu. Mat peršasi nemaloni potekstė. Bet apie tai - vėliau.
Taigi, apie „nefunkcionuojančias Lietuvos institucijas bei griūvančią valstybę“. Apie kokias konkrečiai nefunkcionuojančias institucijas kalbama? Ekonomines? Finansines? Švietimo? Kultūros? Socialines?
Nes jeigu, sakykime, ekonominės ir finansinės institucijos nefunkcionuoja, tai mums visiems belieka tik pasikarti ant pirmo pasitaikiusio stulpo šalia bankrutavusių švedų ir Lietuvos banko griuvėsių. O euro įvedimas griežtomis sąlygomis tokiomis tragiškomis aplinkybėmis tikriausiai turėtų parodyti ES komisarų visišką nuprotėjimą.
Teigiama, kad Lietuva yra griūvanti valstybė. (Tikrieji V.Putino planai Europoje. Šeši gynybos žiedai (1 dalis). Bet balandžio pabaigoje mokesčių inspekcijos konsultantė telefonu paskyrė man visą valandą dėmesio bei instruktažą pildant pajamų deklaraciją. Kantriai, mandagiai. Ir taip jau bent trys metus.
Poliklinikoje, kaip ir bankuose, valstybės ir savivaldybių institucijose įrengti eilės kvitai, gydytojai priima, biurokratai dirba, valstybė algas išmoka. STT, FNTT dirba, net policininkus kartais net ir ne smulkmę pagauna.
Viešasis transportas veikia vos ne švedišku punktualumu. Su korupcija kovojama. Politinė sistema, kaip akivaizdžiai matosi, veikia. Valstybės sienos saugomos ir ginamos. Va, tik prieš kelias dienas nuo rusų traukinio liepta nuimti propagandinę sovietinę atributiką. Pilietinis karas, specznaco operacijos mūsų teritorijoje? Nesigirdi, nesimato. Visagino ar Šalčininkų respublikos dar nepaskelbtos. Emigracija kaip baubas? Rimta, bet ne katastrofa.
Demografinė problema? Gimstamumas yra skatinamas šeimos, ypač moters rėmimo bei vaiko priežiūros politika. Ji vyksta, bet ne tokiais finansiniais ir socialiniais mastais kaip norėtųsi. Taip, mūsų valstybinės institucijos ir pati valstybė nėra už pagrįstos kritikos ribų.
Bet teigti, kad mūsų Lietuvos valstybė griūva, kad valstybinės institucijos nefunkcionuoja tikriausiai Ukrainos analogu, ar tiesa? Turinčiam mokslininko statusą M.Puidokui tokie iš piršto laužti teiginiai kaip ir nepritinka. Nebent pastarasis moksliškai pagrįs ir įrodys šiuos savo teiginius. Kol taip neatsitiks, lieka manyti, kad mokslininkas skleidžia piktybinę dezinformaciją nukreiptą prieš mūsų visuomenę ir valstybę.
Apie Rusijos vadovų pozicijos supratimą. Akylas skaitytojas, susipažinęs su tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie katastrofišką mūsų valstybės padėtį, įtariai pažvelgs ir į Rusijos agresijos prieš savo kaimynes priežasčių analizę, bandys spėti, per kokį idėjinį kampą ji teikiama.
Analizė pateikiama taip, lyg Ukraina kaip valstybė neegzistuotu, Maidano niekada nebuvo, ukrainiečių tauta kaip teisėta etninė kultūra neverta dėmesio, ukrainiečių aspiracijos tapti Vakarų kultūros dalimi nevaidina jokio vaidmens. Vyksta tik Vakarų ir Rusijos tarpusavio interesų kova.
Toks analizės modelis, žinia, aktyviai primetamas, kurstomas Rusijos šiandien. Jie tiesiai sako: „Ukrainiečiai nėra jokia tauta. Rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai yra viena rusų tauta. Supraskite ir pripažinkite mūsų istoriją bei gyvybinius interesus.“. Bet pamenat, kai Vakarai 1990 metais mums lietuviams, liepė patylėti? Sakė, juk sugriausite mūsų didžiųjų susitarimus.
Tada mes visokius kolius, miteranus, andersonus – kaip ir rusus, pasiuntėme panaudami tris rusiškas raides, nes nei tie, nei anie lietuviškai nesuprato. Mes pakeitėme jų tikrovę bei kalkuliacijas. Todėl net trijuose straipsniuose analizuojant Rusijos agresijos prielaidas per jos imperinės nostalgijos prizmę „pamirštant“ paliesti ukrainiečių veiksmų galima scenarijų ne pagal rusišką modelį, kaip ir nesolidu.
Kita vertus, jeigu analizė skirta tik Rusijos agresijos logikai išaiškinti, tai kokiu pagrindu skelbiami istorinės tikrovės neatitinkantys subjektyvus teiginiai, kaip antai „vakariečių psichologijoje užkoduota baimė sudėtingas dilemas aiškintis racionaliai.“? Visas ES kūrimo ir plėtros projektas demokratijos, o ne prievartos pagrindu yra vienas racionaliausių būdų gelbėti Europą nuo vidinių karų, bado ir maro, ir yra racionalumo pavyzdys pasauliui.
Žinoma, galima iš dalies sutikti su teiginiu, kad „Ukrainoje kaltė tenka ne tik situaciją nuolat „kaitinusiai“ ir Krymą neteisėtai aneksavusiai Rusijai, bet ir JAV su Vakarų šalimis, kurios neteisingai įvertino situaciją bei ėmėsi netinkamų priemonių krizei sureguliuoti, tuo pačiu prisidėdamos prie naujo nestabilumo židinio pasaulyje sukūrimo“.
Bet tiesa ir ta, kad V.Putinas atėjęs į valdžią savo šalies ir mūsų nelaimei apmovė Vakarus. O Vakarai, dėl pačių sukurtų iliuzijų ir elementaraus gobšumo nesugebėjo, nenorėjo laiku reaguoti į Rusijos agresijos iškrovas prieš savo kaimynes. Tuo Rusijos banditiškos psichologinės logikos kontekste patvirtindami savo silpnumą. Tik šiuo atveju V.Putinas suklydo.
Tačiau jokiais būdais nereikia pamiršti, kad į ES glėbį prašėsi patys Ukrainos gyventojai. Ir šis kleptokratui V. Putinui siaubą sukėlęs siekis kartu su veik prieš dešimt metų atgimusiomis rusų žemių vienijimo idėjomis, o ne kažkoks Vakarų sąmokslas, privertė V.Putino režimą reaguoti.
Kartoju: Maidanas, kaip ir mūsų pačių Sąjūdis nebuvo Vakarų įtakotas. Jie prisidėjo vėliau. Beje, kaip tinkamai turėjo reaguoti Vakarai, analizėje nei žodžio. Gal, Rusijos supratimo dėlei „stoję į rusiškus batus“, turėjo tuojau pritarti Rusijos agresijai be jokių Rusijos apetito stabdymo priemonių? Ar taip suprasti?
Galiausiai, kuo grindžiamas teiginys trečioje analizės dalyje, esą Rusija jau nebevaldo separatistų? Tai paprasčiausiai netiesa. Juk dokumentuoti faktai rodo, kad Rusijos specialūs daliniai ten aktyviai dalyvauja kovotojais, instruktoriais, sunkiais ginklais. Jau nekalbant apie vykdomą gigantiško masto dezinformacijos kampaniją prieš Ukrainą.
Bet ši mano apžvalga nėra skirta M.Puidoko Rusijos veiksmų analizės kritikai, nors tokios pagrįstai nusipelnė. Ši apžvalga yra apie mokslininko subjektyvią, regis priešišką liberaliai Vakarų kultūrai pasaulėžiūrą pasireiškiančią jo analizėje. Deja, ji painiojama, įpinama į „mokslinį“ darbą, reikalaujantį kitokių argumentacijos bei akademinės diskusijos kriterijų nei šiaip eilinė nuomonė.
Jeigu klysčiau, tai klaidinančių teiginių apie „griūvančią“ Lietuvos valstybę ir jos „nefunkcionuojančias institucijas“ nebūtų. Kaip ir teiginių: „Mažai šaliai ši transformacija (narystė NATO ir ES? - aut.) turėjo suteikti tolesnio saugaus ir darnaus valstybės vystymosi impulsą, bet taip neįvyko“ . Neįvyko? Tai kur šio sukrečiančio spekuliatyvaus teiginio pagrindimas?
Anot subjektyvios M.Puidoko nuomonės, pasirodo, esame „failure state“- žlugusi valstybė. Todėl jo adekvatus, savaime suprantamas kvietimas pažinti kitos šalies kultūra įtakotą tos šalies politiką, skamba lyg Rusijos „legitimių“ interesų pateisinimas.
Ir tai daroma, sąmoningai ar ne, Lietuvos valstybės menkinimo sąskaita. Juk ne toks buvo doc. dr. M.Puidoko Rusijos agresijos prieš kaimynes tikrasis priežasčių aiškinimo tikslas?
