Jau girdžiu skeptikų balsus: aha, rašo žurnalistas, matyt, irgi ne kartą baustas, vadinasi, neetiškas, įsižeidęs. Galite ir taip galvoti, pagaliau turiu drąsos pripažinti, kad tam tikra prasme tikrai galiu būti suinteresuotas asmuo, tačiau šį kartą pabandykite atsiriboti nuo išankstinių nusistatymų.
Iš tiesų - ką naujo sužinojome po to, kai „Lietuvos rytas ir „Respublika“ tos komisijos buvo pripažinti nesilaikantys profesinės etikos, o pastaroji net nutarė nutraukti savo veiklą? Valdžios buldozeris naikina laisvą žiniasklaidą? Nieko ypatingo - apie tai kelis kartus esu rašęs dar prieš ketverius metus Žurnalistų sąjungos tinklalapyje, tokio požiūrio motyvus buvau išdėstęs ir viename žiniasklaidos vadovų susitikime su prezidente D.Grybauskaite.
Tai gal naujiena, kad neetiška pripažinta žiniasklaidos priemonė nebetenka teisės dalyvauti valstybės skelbiamuose viešinimo konkursuose ir mokės didesnį PVM mokestį? Tai kad jau daug metų net nereikia, kad būtum pripažintas neetišku – valstybės viešinimo konkursuose negalima dalyvauti net tada, kai esi per metus bent kartą įspėtas L.Slušnio vadovaujamos komisijos, aš jau nekalbu apie teismo sprendimą ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos neigiamą išvadą.
Keista, tačiau krašto, miesto ar rajono laikraščiams jau seniai galioja kitokios, daug baisesnės, taisyklės. Dalyvaudamas ministerijos skelbiamame viešinimo konkurse kiekvieną kartą regiono laikraščiai privalo pildyti deklaraciją, kurioje reikia atsakyti į klausimą, ar per kalendorinius metus nors kartą buvai baustas teismo, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Jei atsakymas teigiamas, tai iš karto meta iš barščių.
Tokiu atveju nebegalima dalyvauti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skelbiamuose viešinimo konkursuose. Todėl ir sakau: regiono spauda jau seniai įvaryta į kampą, tačiau jos balso niekas negirdi, nes ji, atskirai paėmus, nėra įtakinga, o jas buriančios organizacijos visų nevienija.
Tais „geraisiais“ laikais, kai premjeras buvo Andrius Kubilius, ir kai valdžia skyrė regioniniams laikraščiams lėšų padidėjusiam PVM kompensuoti, tai tos kompensacijos irgi negaudavo tie, kurie per metus nors kartą buvo įspėti dėl mažiausios klaidelės. Daugiau nei pusė tos paramos tuo metu nukeliaudavo į vieną žiniasklaidos koncerną, kurį labai mylėjo viena partija.
Suprantu, kad šios situacijos vertintojai irgi atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Nemažai kas įžvelgia tiesiogines sąsajas tarp to, ką ir kaip apie „Snoro“ banką rašė „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ bei tų redakcijų galimo intereso rašyti būtent taip. Etikos lyg ir privalu laikytis visiems, išeitų, kad tie laikraščiai gal tikrai kažką ne taip darė? Tačiau ar tai dabar yra svarbiausia?
Man atrodo, kad L.Slušnio vadovaujama komisija jau seniai virto kirviu, kuris gali smogti, bet gali ir nesmogti, - ji priima sprendimus pagal tai, kaip tuo metu atrodo ir ką mano kuris nors komisijos narys. Jų rankose Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas virsta guma, kurią gali tampyti kaip tau patinka.
Tik pagalvokite, koks galingas ginklas įduotas tai komisijai į rankas: kone visuomeniniais pagrindais dirbantys žmonės turi galią sužlugdyti net pačius didžiausius valstybės laikraščius! Sutinku, kad ir laikraščiai kartais keistai pasielgia, kai vieną politiką ar partiją puola, o po to staiga pamilsta begaline meile, galbūt, kaip ir kiekvienoje demokratinėje visuomenėje, yra ir interesų kovos.
Bet juk kalbame ne apie tai, kad bausti nereikia, o apie tai, kad negalima už tą patį prasižengimą bausti tris ar net keturis kartus, kalbame apie adekvačią bausmę, kuri ir yra numatyta Visuomenės informavimo įstatyme.
Deja, šiandien pačios žiauriausios redakcijoms ir asmeniškai žurnalistams taikomos bausmės tiesiogiai nėra susijusios su jų darbą reglamentuojančiu Visuomenės informavimo įstatymu. Ir tai yra tiesa.
Formaliai žiūrint, tai ir L.Slušniui turėtų būti dzin, kas laukia to, kuris yra pripažintas neetišku. Net jeigu pagal kitą įstatymą už tai redaktoriams būtų galvos kapojamos, LŽLEK čia būtų „ne prie ko“ Tai – daugiau valstybės sukurta galimybė keršyti, jeigu atsiranda tokia būtinybė.
Buvau apstulbęs, kai prieš keletą metų perskaičiau L.Slušnio išsakytas mintis apie tai, kad nereiktų leisti LŽLEK priimtus sprendimus skųsti teismui. Esą etika nesusijusi su teise, kartais tos sampratos kertasi, be to, kai redakcija skundžiasi, tai dažnai laimi, o komisija bylinėtis lėšų neturi.
Tai dabar dar geriau padarė – gali tą sprendimą skųsti, bet jis vis tiek bus vykdomas, o kai bylą laimėsi, traukinys jau bus išvažiavęs. L.Slušnys savo pasiekė! Tai ar beverta bylinėtis, jeigu šios komisijos sprendimas šiuo metu turi panašią galią kaip ir Konstitucinio Teismo?
Įdomu, ar skaitytojai, kurie portaluose po rašiniais putojasi ant žiniasklaidas, vadina ją raudona, ruda, Briuselio ar Maskvos tarnaite, irgi sutiktų, kad jų pačių ir jų verslo likimas būtų sprendžiamas net ne teisme, o kažkokioje komisijoje, o jos sprendimas būtų vykdomas nedelsiant? Tai tiesiog kertasi su teisingumo logika.
Pateiksiu pavyzdį, verčiantį žiniasklaidą ne tik materialiai, bet ir intelektualiai skursti. Ir išeities iš tos situacijos aš nematau.
Vienas Pasvalio žurnalistas parašė straipsnį, herojus padavė į teismą leidinį ir prisiteisė du tūkstančius litų. Viskas gerai, už neteisingą žodį reikia atsakyti. Regis, teisingumas įvykdytas. Bet ne – esi žurnalistas, todėl turi būti baudžiamas keliagubai.
Už tą patį straipsnį nukentėjusieji privataus kaltinimo tvarka iškėlė baudžiamąją bylą už šmeižtą asmeniškai žurnalistui, o kaip įrodymą atnešė teismo sprendimą, pagal kurį laikraštis buvo pripažintas kaltu.
Teismas – brūkšt, pakšt ir žurnalistas nuteistas, priteisė iš jo tam žmogui dabar jau 20 tūkstančių ir dar paskyrė 4 tūkst. litų baudą. Įkalė teistumą ir buvęs žurnalistas nebegalėjo dirbti valstybės tarnyboje.
Kaip galima leisti kelti baudžiamąją bylą asmeniškai žurnalistui, jeigu straipsnį jis rašė ne savo malonumui, o palieptas darbdavio ir vykdydamas profesinę veiklą? Ir kaip ten su tuo teisingumu, kai vieną kartą teismas žalą nukentėjusiajam priteisė, o kitoje byloje už tą patį dar kartą priteisė. Tai kiek tų žalų toje pačioje istorijoje gali būti? Ar kokia nors pabaiga įstatymuose yra numatyta?
Tuomet reiktų ir teisėjui, kurių nuosprendžius ar sprendimus aukštesnės instancijos teismai panaikino, leisti kelti baudžiamąją bylą dėl neprofesionalaus darbo. Juk klaidą jie irgi padarė, daug neigiamų emocijų žmogus išgyveno, kol tas netikęs nuosprendis buvo panaikintas! Kiti dėl streso net ir miršta, ir tik tada juos pasiekia išteisinimas.
Kalbėjau tai ir Žurnalistų sąjungos vadovui Dainiui Radzevičiui, ir prezidentei D.Grybauskaitei, kad po kelerių metų nebeliks norinčių dirbti žurnalisto darbą, kad reikia bent jau asmeniškai persekiojamus žurnalistus kažkaip ginti, tačiau visiems viskas gerai, todėl šis Baudžiamojo kodekso straipsnis ir toliau taikomas persekiojant žurnalistus. Dabar teliko viltis, kad jį taranuos Europos Žmogaus teisių teismas, kuris priėmė nagrinėti jau kelių žurnalistų skundus prieš Lietuvą.
Pirmiausia atsakykime į klausimą, kokia yra šių dienų žiniasklaidos misija? Tai objektyvios informacijos skleidimas ir visų lygių valdžios kontrolė, nes be šito tiesiog neįsivaizduojame demokratinės valstybės.
Noriu iš anksto pabrėžti, kad politikų ir valdininkų kontrolė visada yra susijusi su rizika suklysti. Ypač operatyviai dirbantiems spaudos žurnalistams. Tai žmogiška, nes aktyvus žurnalistas, kaip ir geras krepšininkas, dažnai tiesiog privalo veikti ties pražangos riba. Kitaip nieko nebus, o žurnalisto tyrimas gausis prėskokas.
Visada laikausi principo, kad, rašant apie viešuosius asmenis, geriau šiek tiek perlenkti nei nutylėti. Tą leidžia daryti ir Europoje per daugelį metų susiformavusi praktika, leidžianti įvykį hiperbolizuoti, naudoti aštrias ir vaizdingas metaforas.
Tačiau ką mes matome Lietuvos provincijoje? Rajonuose jau pilna pavyzdžių, kai laikraščio žurnalistas dirba tuo pačiu metu ir korespondentu laikraštyje, ir Seimo nario padėjėju ar savivaldybės tarnautoju. Panevėžyje kartą buvo susiklosčiusi paradoksali situacija, kai kone visi vieno laikraščio vadovai dalyvavo rinkimuose į savivaldybės tarybą. Korespondentai – vienoje partijoje, redakcijos vadovai – kitoje. Mielieji, apie kokią objektyvią spaudą mes kalbame?
Prieš rinkimus tokioje redakcijoje užverda tikras košmaras ir niekam nebeįdomu, kaip parengti kokybišką informaciją savo skaitytojams. Taip atsitinka, kai įstatymai leidžia politikams įsigyti laikraščio akcijų ir manipuliuoti žurnalistų likimais, kai žurnalistas bijo būti nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį už tai, kad vykdydamas profesinę pareigą klaidą netyčia įvėlė.
Valdžia įstatymais verčia žurnalistą nesidomėti aštriomis temomis ir ragina kiekvieną kartą trauktis į šešėlį. Tai valstybei ir pačiai visuomenei yra kur kas pavojingiau, nei svarstymas apie tai, teisingai ar ne du laikraščiai buvo pripažinti nesilaikantys etikos.
To rezultatas: baigę žurnalistikos studijas Vilniaus universitete po penkerių metų tik trys ar keturi lieka dirbti šio darbo. Per 25 metus į Panevėžio apskritį (apie 230 tūkst. gyventojų) po stacionarių žurnalistikos studijų dirbti į gimtinę grįžo gal tik 2 žurnalistai.
Kažkieno valia įrašytas reikalavimas nebetaikyti PVM lengvatos profesinės etikos nesilaikančioms žiniasklaidos priemonėms yra tas pats, jeigu įrašytume štai tokį sakinį: Jeigu komisijai leidinio vadovas neatrodo simpatiškas, tai jis negali naudotis PVM lengvatomis. Gali juoktis, o gali verkti, gali išeiti į Gedimino prospektą ir šaukti, kad neteisingai nubaudė, bet naudos nebus jokios - tos komisijos sprendimas įsigalioja automatiškai. Net nebūtų kam skųstis.
Žinoma, sakysite, kad „Respublika“ ar „Lietuvos rytas“, jūsų nuomone, tikriausiai irgi elgėsi neetiškai, bet aš kalbu grynai hipotetiškai ir teigiu, kad toks pat likimas gali ištikti ir kitus leidinius, nes pati bausmės skyrimo procedūra ir argumentai konkrečiuose įstatymuose aptarti labai miglotai, komisija net neturi veiklos nuostatų. Dabar vieni baudžia, o kiti pagal kitą įstatymą privalo dar ir drėbtelėti. Tas drėbtelėjimas paprastai būna kelis kartus žiauresnis nei pagrindinė bausmė.
Ir ką reiškia būti neetišku? Jeigu žurnalistas atskleidė galimą aferą ir tuo pasitarnavo visuomenei, tačiau komisijai pasirodė, kad galbūt nepilnai atspindėjo priešingą nuomonę, tai gal tada reikia dėti ant lėkštelės naudą, žalą ir bandyti pasverti? Juk pats L.Slušnys kartoja, kad etikos dalykai kartais gali kirstis su įstatymu, kad čia dalykas subtilus.
Ką siūlau? Tai, ką siūliau ir prieš ketverius metus.
Žurnalisto darbą turėtų reguliuoti Visuomenės informavimo įstatymas. Jeigu reikia, jame turi būti smulkiai aptartas ir bausmės už etikos nesilaikymą taikymas. Jeigu reikia papildomų bausmių už etikos nepaisymą, tai svarstykime, už ką, kaip, kokias sankcijas konkrečiai įtraukti į tą patį įstatymą.
Jeigu reikia, įrašykime į įstatymą, kad regiono žiniasklaidai reikia taikyti griežtesnes bausmes, o nacionaliniams dienraščiams dar kitokias. Tada bent jau viskas bus aišku.
Tačiau ir pati bausmė turi būti taikoma ne L.Slušnio ar dar kokios nors visuomeninės organizacijos nuožiūra. Tokiu atveju L.Slušnio komisija turi priimti sprendimą ir tada būtinai kreiptis į teismą, kad šis patvirtintų arba atmestų tokį nutarimą. Tik jį patvirtinus teisme, sprendimas gali įsigalioti.
Toji komisija turėtų įrodyti, kad redakcija sistemingai ir tyčia nesilaikė etikos. Smulkūs kasdienio darbo trūkumai neturėtų virsti argumentu pripažinti leidinį neetišku.
Dar siūlyčiau nustatyti, kad žurnalistas negali būti traukiamas baudžamojon atsakomybėn už šmeižtą, jeigu jis suklydo vykdydamas profesinę veiklą, išskyrus tuos atvejus, kai jis iš anksto žinojo, jog rengiasi skleisti melą, nors jam žinomi faktai liudijo, kad taip nėra.
Būtina įstatymu uždrausti politikams tiesiogiai ar netiesiogiai verstis žiniasklaidos verslu ir kitu pagrindu kištis į leidybą. Tik didžiulės baudos politikams priverstų žurnalistus apie tai atvirai prabilti.
Šiandien tikriausiai ir visos partijos, ir šalies prezidentė D.Grybauskaitė negali peržengti ribos ir suprasti vieno: šiandien žiniasklaida kritikuoja tave, gal ir skaudu, tačiau rytoj tu gali atsidurti opozicijoje. Ar norėtum, kad būtent tada valdančiųjų kritika baigtųsi?
