Nesistengsiu įrodinėti ekonominės euro naudos. Ją laikui bėgant pamatysime visi: tiek prekybos ir finansinių ryšių plėtroje, tiek valiutos keitimo išlaidų panaikinime, tiek kainų stabilume ar mažesnėse skolinimosi palūkanose.
Neprikišinėsiu net to, kad euro įvedimo procesas buvo naudingas Lietuvos finansinei drausmei, užkirto kelią trumparegiškam valstybės skolos didinimui. Akivaizdu, kad žmonėms, kurie piktinasi tariamai skubotu euro įvedimu žymiai reikšmingesnis yra emocinis aspektas. Kitaip sakant, litas jiems asocijuojasi su Lietuvos nepriklausomybe ir savitumu, galimybe atriboti savo tapatybę nuo europietiško bendrumo.
Litas – paskutinė euroskeptiko priebėga, kur jis gali sapnuoti „trečiąjį“ kelią ir savitą valstybės politiką, nesirenkant tarp vakarietiško ir vis labiau ryškėjančio eurazijietiško modelių.
Deja, mieli euroskeptikai, bet Lietuva savo vakarietišką kelią pasirinko dar pačioje nepriklausomybės pradžioje, apsisprendusi tapti ES ir NATO nare. Dabartinė geopolitinė situacija akivaizdžiai rodo, kad jei ne šis pasirinkimas mes šiuo metu taip pat būtume Rusijos valgiaraštyje.
Dar svarbiau šiuo metu yra gilinti integraciją ir tapti ne tik pilnaverte, bet ir pagarbą bei svarų žodį turinčia organizacijų nare, kurios stiprūs saitai su strateginiais partneriais atbaidytų įtakos siekiančius priešus iš rytų. Kaip teisingai pastebėjo finansų ministras Rimantas Šadžius: „euro įvedimas suteiks Lietuvai daugiau saugumo“.
Trečiojo kelio entuziastai turėtų suprasti, kad bandymas išlikti savarankiška ir kalbėtis su visais kaimynais būtų įmanomas tik tada, jei kai kurie iš tų kaimynų nerodytų aiškių ambicijų sugrąžinti mus po savo sparnu, jei turėtume įspūdingus gamtinių išteklių klodus ar tokią pramonę, kuri nebūtų priklausoma nuo eksporto. Turbūt ir nereikia priminti, kuo baigėsi prezidento tarpukario Lietuvos bandymai laviruoti trečiuoju keliu. Panašus mažos, savarankiškos agrarinės valstybės įvaizdis, kažkada jau pasirodęs pražūtingu, vis dar džiugina dalies lietuvių vaizduotę ir neleidžia matyti tikrovės.
Pagrindinis argumentas, kurį meta lito gedintį raudotojų minia – prarasime savo tapatybę, išnyks lietuviškumas kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Tiesą sakant, mane ir stebina, ir neramina naivus įsitikinimas, jog aplink mus esančiuose daiktuose slypi kažkokios mistinės lietuviškumo atsargos, kurios bet kurią akimirką gali pradingti ir nebesugrįžti. Taip, lietuviškumas nėra ta pati forma, kokį jį įsivaizdavome prieš dvidešimt metų.
Lietuviškumas tampa europietiškosios tapatybės dalimi, jo supratimas ir apraiškos kinta, kaip kinta kalba, kultūra, politinės ideologijos. Jei anksčiau juodaodis lietuvis buvo tik fikcija, kurios baidėsi visi su kitos rasės atstovais nesusipažinę sovietinio švietimo produktai, tai dabar tai tapo realybe. Tokių tariamai nenatūralių dalykų aplink mus tik daugėja ir galime juos neigti arba susitaikyti su natūraliai kintančia tapatybe, plėsti ją, įsileisti naujas sampratas, atsikratyti slegiančio stereotipinio mąstymo.
Lito Lietuva yra būtent ta, vis dar įsivaizduojanti, jog galima išsaugoti užkonservuotas vertybes ir savintis jas, atstumiant ir pamirštant šalia esančius piliečius. Vytis ant euro bus savotiškas pavertimas tikrove to Lietuvos visuomenės žengimo vakarietiško modelio link, kurį vis akivaizdžiau matome kiekvieną dieną.
Pagiežingiems savo riboto mąstymo saugotojams teks tik lieti graudžias ašaras, kad išnyko lietuviškasis tapatumas, kai iš tiesų jis tiesiog peraugo jų nubrėžtas ribas ir pasidarė platesnis nei jų protai. Būtent tie žmonės, įsivaizduojantys, kad euro įvedimas yra skubotas žingsnis, yra tie, kurie gerokai vėluoja su vakarietiškos kultūros traukiniu ir nenori to pripažinti teigdami, kad jie važiuoja priekyje.
Lito praradimas bus savotiškas simbolis to, kad laipsniškai pereiname į naują etapą, kuriame esame ne tik ekonominių, bet ir kultūrinių santykių prasme tikri europiečiai. O tiems, kurie vis dar klaidžios ieškodami savosios tapatybės nebeegzistuojančios Lietuvos kontūruose, belieka palinkėti nubusti ir pradėti vytis. Euro traukinys apraudančių litą nelaukia.
