Puikiai prisimenu tuos laikus, kai Vytautas Landsbergis, baisiai nepatenkintas, kad Romualdas Ozolas „įsigalėjo“ „Atgimime“ ( tuo metu dirbau redakcijoje) giebėsi Vito Tomkaus kortos bei apsukrumo, tikėdamasis įgyti platesnę laikraštinę pievą – „Respubliką“.
Svarstau du dalykus – ar pats V.Tomkus nujautė, kuo pavirs jo „bachūriška“ energija: laisva spauda ar primityviu verslu – skaldyk ir valdyk. Buvai smagus bičas, Vitai. Buvo geri laikai: tikėjome Kazimiera Prunskiene. Dabar kartais pagalvoju: net ja.
O dar labiau tikėjome spauda, kuri nesirinks rėmėjų, bet rinksis objektyvumą. Šventas reikalas pavirto reklamų ieškojimų bet kokia kaina: laižyti užpakalius visiems, kurie gali užsakyti reklamos už DAAAUUUUG pinigų – partijoms, verslui, krakmolytoms jų žmonoms etc. Nėra net ko vardyti – visi žino: reiškinys visuotinis ir nepriskirtinas kuriai nors vienai žiniasklaidos priemonei.
Kadangi sužlugusių daug, proceso nepriskirsi vien naujoms IT technologijoms, kurios paskandino popierinę žiniasklaidą. Aš nuoširdžiai galvoju, kad trijų milijonų rinkoje net per krizę būtų išsilaikęs nors vienas leidinys, jeigu būtų turėjęs drąsos rinktis objektyvumą – nesirgti nė dėl vienos pusės.
Gal galvoju naiviai. Bet man kažkodėl atrodo, jog mums labai pavyko, kad mes, žurnalistai, sėdime duobėje be pajamų. Būtent dabar išaušo puikus laikas nebesilankstyti niekam – nei verslui, nei partijoms.
Kažkodėl manau, kad skaitytojai turėtų sugrįžti, jei spaudos erdvėje kuris nors Don Kichotas sėstų ant žirgo. Balto. Ir pasakytų: gana priklausyti nuo skirtingų pusių sukčių. Nes sukčiai ir manipuliuotojai – visai vienodi abiejose pusėse.
To ir linkiu – žurnalistams ir visuomenei.
