Europoje kitoks požiūris, kitoks istorijos vertinimas. Praėjus penkeriems metams nuo karo baigties, 1950 m. 9-ją Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas paskelbė istorinę deklaraciją.
Štai svarbi ištrauka:„Norint suartinti Europos tautas, reikia panaikinti nuo amžių tarp Prancūzijos ir Vokietijos egzistuojančias priešybes. Kad ir kokie būtų veiksmai, visų pirma jie turi būti susiję su šiomis dviem valstybėmis.
Todėl Prancūzijos vyriausybė siūlo nedelsiant imtis veiksmų vienoje konkrečioje, bet lemiamoje srityje.
Prancūzijos vyriausybė siūlo visą Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę pavesti valdyti bendrai Vyriausiajai valdybai, kuri vadovautų organizacijai, atvirai kitoms Europos šalims. Bendra anglių ir plieno gamyba turėtų greitai užtikrinti galimybę kurti bendrus ekonominės raidos pamatus – pirmąjį Europos federacijos etapą – ir pakeisti regionų, kurie ilgą laiką gamino karinę amuniciją ir dažniausiai tapdavo karų aukomis, likimą.“
Pasiūlymų esmė: priešai turi susitaikyti, taikos pagrindas – bendri interesai, konkrečiai – būtinybė pastatyti ant kojų anglies ir plieno pramonę; todėl būtina sukurti bendrą ekonominį darinį, prie kurio galėtų jungtis kitos šalys.
Per 64 metus nuo R.Schumano deklaracijos paskelbimo, Europa sugebėjo tapti Sąjunga, kurioje valstybių sienos neturi didelės reikšmės, nors pačios valstybės ir išlieka. Sienų keitimas išbrauktas iš dienotvarkės.
Praėjus 23 metams po SSRS žlugimo, Rusija veiksmais parodė, kad ji nori ir gali perbraižyti sienas. Kitas klausimas, ar ji bus pajėgi naujas sienas išlaikyti bent dešimtmetį.
Ir štai šių metų gegužės pradžioje pasigirsta keliais balsais skambantis vienas Amerikos balsas: klausykite, europiečiai, juk Atlanto vandenynas – tas pat, kas bala. Spjaukite ant tų rusų ir jų energetinių išteklių – mes aprūpinsime jus skalūninėmis dujomis. Ir Eurazija nublanks prieš Euroatlantiką.
„Laisvoji banga“
