Buvęs policijos komisaras Vytautas Karsokas beveik du dešimtmečius rūpinosi Lietuvos banko apsauga. Be šio žmogaus žinios į banką niekas negalėdavo įnešti ar išnešti net šluotos.
Keista, bet iškart po „Snoro“ šturmo pareigų netekęs V.Karsokas nesudomino nei teisėsaugos pareigūnų, nei banko žlugimo aplinkybes tyrusių Seimo narių.
Tai, kas dėjosi Lietuvos banke tuo metu, kai jame buvo kurpiamas „Snoro“ uždarymo planas, atskleisti nutaręs V.Karsokas paaiškino, kodėl ilgą laiką baiminosi lįsti į viešumą, – vengė tapti Londone vykstančio teismo proceso dalyviu.
„Nenoriu būti buvusių „Snoro“ akcininkų Raimondo Baranausko ir Vladimiro Antonovo advokatu ir liudyti prieš Lietuvą, nes turėčiau pasakyti ir apie netinkamą centrinio banko vadovybės veiklą, šaliai padariusią milžiniškų nuostolių“, – kalbėjo buvęs Lietuvos banko apsaugos vadovas.
Vis dėlto jis pripažino ir tai, kad prabilti jį paskatino ir prezidento rinkimai, kuriuose antrosios kadencijos siekia dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. V.Karsokas įsitikinęs, kad ji buvo informuojama apie „Snoro“ šturmą, o galbūt net jam vadovavo.
– Banko žlugimo aplinkybes narplioja jau antra Seimo komisija. Ši istorija, regis, išnarstyta po kaulelį.
Ką dar nauja galite papasakoti apie skandalingąjį banko uždarymą? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Karsoko.
– Vos atėjęs vadovauti Lietuvos bankui buvęs prezidentės rinkimų štabo vadovas Vitas Vasiliauskas netrukus pareiškė, kad reikia patvarkyti „Snorą“.
Būtent taip ir pasakė, nors bankininkas ar teisininkas šiuo atveju gal būtų radęs kokį nors tinkamesnį žodį. Tai girdėjau savo ausimis ir mane iš pradžių tai gerokai glumino.
– Kodėl V.Vasiliauskui kliuvo būtent šis bankas?
– Man irgi pasirodė keista. Mano supratimu, jeigu „Snoras“ turėjo rimtų finansinių sunkumų, jeigu buvo žinoma apie iššvaistytus milijonus, jau tada centrinio banko vadovas turėjo susirūpinti, kaip jį išgelbėti.
Bet „Snorui“ ir toliau buvo leidžiama platinti indėlių sertifikatus, rinkti indėlius. Banke lėšas laikė ir daug valstybinių, ir privačių įmonių.
Buvo labai keista girdėti kalbant apie tai, kad šis bankas negali egzistuoti, ir tuo pat metu matyti, jog jis ir toliau nestrigdamas vykdo veiklą.
Tuo pat metu vyko Lietuvos banko vadovybės pokalbiai su „Snoro“ savininkais apie tai, kodėl jis valdo žiniasklaidos priemonės akcijas.
Susidarė įspūdis, kad būtent šie banko aktyvai kliuvo mūsų vadovams. Ir tarsi buvo leidžiama suprasti, jog „Snoro“ iš dalies valdoma žiniasklaidos priemonė nepalankiai atsiliepia apie jų patronę, kad jei jie atsisakytų žiniasklaidos verslo, gal viskas klostytųsi kitaip.
Bet vyrai nesusipranta. Ką daryti? Per visą vasarą „Snore“ nevyko nieko tokio – jokių stambesnių transakcijų ar kokių pinigų srautų nutekėjimo, kad būtų galima teigti, jog bankas plauna ar vagia milijardus. O ką nors daryti, matyt, reikėjo. Taukšt, ir jį uždarė.
Tuometį „Snorą“ galėčiau palyginti su automobiliu.
Nors centrinio banko vadovybė tvirtino, kad jis be variklio, automobilis važiavo. Ar būtų važiavęs be variklio? Ir tikrai nebuvo taip, kad jo veiklos priežiūra buvo vykdoma netinkamai.
– Bet juk buvo tvirtinama visiškai priešingai. Netrukus po to iš banko buvo atleistas už komercinių bankų priežiūrą atsakingas Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas?
– Taip, jis elgėsi visiškai nederamai šokdamas vieno iš komercinio banko savininkų sūnaus vestuvėse. Nors K.Ramonas nepažeidė įstatymų, jis elgėsi neetiškai.
Bet jis buvo atleistas ne už prastą komercinių bankų priežiūrą.
– Tai už ką?
– Už tai, kad nepuolė vykdyti V.Vasiliausko nurodymų uždaryti „Snorą“. Išgirdęs tokį pirmininko paliepimą jis jį „pasiuntė“ išvadindamas kvailiu. Bet apie tai jis turėtų kalbėti pats.
– Ar apie tai jums pasakojo K.Ramonas ar girdėjote jo pokalbį su banko valdytoju?
– Tai ir buvo problema, kad nebuvo šio pokalbio liudininkų. Jeigu būtų jį girdėjęs, pavyzdžiui, kuris nors valdybos narys ar aš, būtų buvę lengviau K.Ramoną atleisti iš banko.
Bet po pokalbio su K.Ramonu mane pasikvietęs V.Vasiliauskas paprašė sugalvoti, kaip staigiai išgrūsti departamento vadovą lauk. Pirmininkas pasiūlė panaikinti K.Ramono leidimą dirbti su slapta informacija.
Šios procedūros ėjo per mūsų departamentą, bet pirmininkas buvo dar naujokas ir nežinojo, kad K.Ramonas neturėjo tokio leidimo. Jam jo tiesiog nereikėjo.
V.Vasiliauskui patiko mintis, kad aš jo užduotį aptarsiu su teisininkais. Bet, tiesą sakant, preteksto jį atleisti nebuvo, o kenkti žmogui – ne mano natūra.
Aš vėl nuėjau pas V.Vasiliauską ir pranešiau, kad svarstome, ką daryti.
Bet juk jis atėjęs iš solidžios advokatų kontoros, tai kažkas iš šalies jam patarė, kaip greičiau atsikratyti K.Ramono.
– Daugybę metų departamentui vadovavęs K.Ramonas iš darbo galiausiai buvo atleistas už tai, kad blogai vykdė komercinių bankų priežiūrą, jis tebėra kaltinamas, kad slėpė informaciją apie tikrąją „Snoro“ finansinę padėtį. Kodėl V.Vasiliauskui reikėjo ieškoti kitų pretekstų jį atleisti?
– Todėl, kad banko priežiūra buvo vykdoma tinkamai. Bent jau šitaip reikėtų manyti. Nes centrinis bankas turi labai aukštos kvalifikacijos specialistus, kurie inspektavo ir šį, ir kitus bankus.
Patikrinimų medžiaga K.Ramonui buvo pateikiama tik perėjusi per buvusios skyriaus viršininkės Aldonos Jočienės rankas. Pastaroji departamento vadovą visuomet lydėdavo į banko valdybos posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjamos ataskaitos.
Ir jei K.Ramonas klastojo duomenis ar ką nors slėpė, A.Jočienė turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą jį demaskuoti.
Jeigu ji to nedarė, vadinasi, duomenys buvo teisingi. O jeigu ji veikė išvien su K.Ramonu, kaip tada suprasti V.Vasiliausko sprendimą A.Jočienę paskirti į buvusio vadovo vietą?
Dabar ji vadovauja Riziką ribojančios priežiūros departamentui. Mano galva, toks jos paaukštinimas reiškia ne ką kita, kaip įrodymą, kad dėl bankų priežiūros viskas buvo gerai. Juk kitaip ji nebūtų buvusi skirta į šią poziciją.
Negana to, virš K.Ramono buvo banko valdybos narys Audrius Misevičius, kuris penkiolika metų kuravo visų bankų priežiūrą. Jis žinojo visas detales. Prieš Naujuosius metus pas jį tiesiai eidavo pasikalbėti net ir tas pats V.Antonovas su R.Baranausku.
– Bet A.Misevičius, skirtingai nei K.Ramonas, ir toliau liko valdyboje, o pernai buvo paskirtas premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju?
– Taigi kalbėti apie netinkamą bankų priežiūrą kažkaip neišeina. Aišku, Vyriausybėje A.Misevičius neužima vadovaujamo posto, bet jei būtų blogai dirbęs banke, nebūtų reikalingas ir premjerui. Bet, atrodo, yra kitaip.
Beje, A.Jočienė net ir privačiuose pokalbiuose, kai pasikalbėdavome ir apie savo vadovus, niekada nesiskųsdavo, jog K.Ramonas būtų trukdęs jai kaip nors atsiskleisti ar panašiai.
– Kur lenkiate? Kad K.Ramonas buvo atleistas nepagrįstai ir kad be reikalo ant jo buvo sukarti šunys?
– Aš nenoriu nei jo ginti, nei teisti. Bet šie faktai, mano galva, patvirtina, kad komercinių bankų priežiūra, matyt, nebuvo tokia jau prasta, kaip tvirtinama.
Taip pat nenoriu ir negaliu tvirtinti, kad „Snoras“ neturėjo problemų, bet jo uždarymo priežastys gilesnės, nei skelbiama.
– Tai kokia jūsų versija? Kodėl buvo šturmuotas bankas?
– Todėl, kad jo savininkai nesuprato, ką daryti, kaip įvykdyti V.Vasiliausko pageidavimus.
Manau, dėl banko uždarymo buvo informuojama Prezidentūra.
– Kas jums leidžia taip manyti?
– Banko vadovo nurodymu iš jo kabineto man keletą kartų teko į Generalinę prokuratūrą parvežti prokurorus. Jie kažką kalbėdavosi, o aš juk vadovavau Lietuvos banko apsaugai.
Vyrai kalbėjo, kad negerai V.Vasiliauskas elgiasi juos spausdamas ir rodydamas rankomis į viršų – esą viskas jau sutarta aukščiau, bet jiems tenka su tuo taikstytis. Žinau ir tų jaunų vyrų pavardes, bet kol kas nenoriu jų į šį reikalą painioti.
– Kokius jums dar teko vykdyti banko vadovo nurodymus?
– Dar prieš uždarant „Snorą“, kai buvo laukiama ataskaitos apie padėtį šiame banke, pas mus jau ėmė lankytis britų konsultantai – Simonas Freakley su komanda.
Banko valdytojas manęs prašė, kad niekas nežinotų apie jų apsilankymą. Jie nebuvo registruoti, nors visi tokie kaip V.Antonovas ar R.Baranauskas visada buvo registruojami. Britų neregistravau, nes turėjau pirmininko nurodymą.
– O ką manėte apie tokius V.Vasiliausko nurodymus, nesipriešinote jiems?
– Neklausdavau, kodėl taip reikia. Ne mano tai reikalas. Akivaizdu, kad mes žinojome, kodėl jie taip darė. Buvo viskas taip aišku, kad nekildavo ir klausimų. Man davė komandą ir aš ją vykdžiau.
– Gal tiksliai atsimenate, kada S.Freakley su komanda peržengė Lietuvos banko slenkstį?
– Gal net rasčiau užrašus, kada tai vyko.
– Koks jums vis dėlto susidarė įspūdis – ar banko vadovai su „Snoro“ savininkais kalbėdavo ir dėl valdomų žiniasklaidos priemonių, jiems priekaištavo savo vardu, ar perdavė prezidentės poziciją?
– Negaliu atsakyti, nes penktas prie stalo nesėdėjau.
Taip, „Snoras“ tada buvo kaip koks senas kuinas, bet tempėsi. Ir tempė tą reikalą, kuris visiems badė akis, nes apie šventą žmogų juk buvo rašoma tokie dalykai, kurių nederėtų.
Buvo justi, kad V.Vasiliauskas mano galįs šį reikalą sutvarkyti, todėl ir ėmėsi.
Darydamas tokius dalykus, manau, jis negalėjo neinformuoti prezidentės. Jis negalėjo stabdyti komercinio banko veiklos, ir dar tokia forma, šio savo veiksmo kaip nors nederindamas, net jeigu jį trūks plyš reikėjo uždaryti.
– Ar „Snoro“ vadovams tiesiai buvo sakoma, kad jie įlindo ten, kur nedera, ir kaip tai buvo pasakyta? Kaip jie reaguodavo?
– Žinoma, kad buvo pasakyta, o kaip kitaip? „Snoro“ savininkai siūlydavo tartis aiškindami, kad tai jų verslas ir jie turi interesą jį išlaikyti, išsaugoti.
– Apie tuos pokalbius kalbate taip, tarsi pats juos būtumėte girdėjęs.
– Apie tai kalbėjo ir dėl reorganizacijos iš darbo atleidžiami mūsų banko darbuotojai, kurie inspektavo „Snorą“. Prieš atleidimą jie turėjo gauti mano parašą, mes bendravome kaip šeimos nariai ir jie man daug dalykų papasakojo.
Be to, kai V.Vasiliauskas pakvietė mane dėl K.Ramono atleidimo, jis taip pat nieko nekalbėjo apie prastą bankų priežiūrą.
Buvo aiškiai pasakyta, kad departamento vadovas nevykdė jo nurodymo dėl „Snoro“.
– Tai vis dėlto ar buvote tų pokalbių liudininkas?
– Ne. Jie kalbėjosi tik keturiese patalpoje, kurios saugumą ir pokalbių slaptumą aš turėjau užtikrinti kaip saugumo vadovas.
– Kaip tai darėte?
– Techninėmis priemonėmis.
– Ar galėjote pats girdėti tuos pokalbius?
– Negaliu tokių dalykų kalbėti, nes tuo metu buvau uolus V.Vasiliausko ir banko tarnas.
– Ar esate kaip nors įsipareigojęs to kurį laiką neatskleisti?
– Ne, nesu.
– Dalyvavote uždarant trylika bankų. Kuo šis atvejis buvo kitoks?
– Akivaizdu, jog šiuo atveju buvo veikiama be jokio plano.
Kodėl apie tai nekalbėjau anksčiau? Juk vyko aktyvūs teisminiai procesai, tikėjausi, kad anksčiau ar vėliau viskas ir taip išlįs.
Bet dabar, kai yra proga pasirinkti kitą valdžią, tiesiog norėjau priminti, kas valdo mūsų pinigus ir ar jie patikimose rankose.
R.Baranauskas: nuolat kliuvo dienraščio akcijos
* Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas neigia, kad susitikimuose su „Snoro“ banko savininkais buvo kalbama ne tik apie jo finansinę padėtį, bet ir apie „Lietuvos rytą“ bei jo akcijų perleidimą. Teismuose jis reikalauja paneigti šią informaciją.
* Apie tokius vykusius pokalbius Seimo specialiajai komisijai, tyrusiai banko žlugimo aplinkybes, yra užsiminęs dienraščio vyriausiasis redaktorius G.Vainauskas.
* Tai patvirtino ir buvęs „Snoro“ vadovas R.Baranauskas. Jis teismui pranešė, kad jo bei V.Antonovo susitikimuose su V.Vasiliausku ne kartą buvo kalbama apie „Lietuvos ryto“ akcijas ir jų perleidimą. Pokalbius apie tai pradėdavęs pats V.Vasiliauskas.
* Anot R.Baranausko, Lietuvos banko valdytojas aiškiai leisdavo suprasti, kad taip „Snoras“ galėtų išvengti papildomų problemų. „Snoro“ savininkams tokie pokalbiai atrodė keisti, nes investicija į žiniasklaidą nebuvo didelė ir negalėjo kaip nors paveikti banko veiklos rezultatų.
* „Nepaisant to, V.Vasiliauskas keletą kartų pakartojo klausimą, ar mes rengiamės parduoti akcijas, ir jį itin domino, kam tos akcijos gali būti parduotos“, – Lietuvos banko vadovo ieškinį nagrinėjančiam Vilniaus miesto apylinkės teismui raštu patvirtino R.Baranauskas.
