Didis rusų mąstytojas, krikščioniškos tiesos šviesaregys, gyvenimo pabaigoje pasirinkęs katalikiškos misterijos prieglobstį, tokiu būdu konstatuoja faktą, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, o tik parazitavimo stichija apsimestinio gėrio pagrindu arba, tarkime, liudija vizionieriškai išplėtotą įžvalgą, jog velnias nėra kūrėjas, o tik mėgdžiotojas, kad antikristas labiausiai pavojingu būdu reiškiasi užsidėdamas Kristaus kaukę.
Vis tik įdomiausia tai, kad tokio tipo pamėgdžiojimuose, nervinguose imitacijos užmojuose neretai slypi pretenzija pranokti net patį Originalą, kuriant sutirštintos realybės iliuziją, apgaulingą hiperrealybės vaizdinį, panašiai kaip būna kai plastmasinės lelijos baltumu laidotuvių vainike yra bandoma pranokti gyvos, savo terpėje įsišaknijusios, virš vandens žiedą iškėlusios lelijos baltumą, o nudažyto iš vatos obuolio muliažo spalvingumu nustelbti ant medžio šakos kybančio obuolio pro lapus kyščiojantį drovų rausvumą rasotą vasaros rytą.
Dievas mato, be jokio išankstinio nusiteikimo kažką pašiepti drauge negaliu atsikratyti įspūdžio, kad keistai užstrigusi tapatybės paieškose šiuolaikinė Rusija neabejotinai tampa tokio tipo klastočių tiražavimo absoliučia čempione. Ta pačia proga galima dar pastebėti, kad, skirtingai nei Kinija, kuri daugiau ar mažiau teisėtai gali būti pavadinta prekių ženklų ir standartų pasaulinio masto klastotoja, Rusija, kaip atrodo, yra tikrai ne mažesnio, bet gal dar didesnio kalibro klastotoja vis tik truputėlį kitoje, o būtent dvasios saviraiškos sferoje. Kaip tik šioje sferoje Rusija tampa, - niekas jau nesiginčys, - neprilygstama lyderė arba, tiksliau tariant, antilyderė.
Jeigu yra Maidanas, tai, galima buvo spėti iš anksto, Rusija paskubės pasiūlyti antimaidano versiją. Tai, žinoma, bus Maidano karikatūra, bjauri pajuoka, išsityčiojimas arba, kitaip tariant, laisvės siekiančių žmonių dvasios pasiryžimo išniekinimas priešpastatant kaip vienarūšį reiškinį kriminalinių gaujų siautėjimą, nukreiptą prieš tokią laisvės dvasią. Žinia, tokiu būdu ne tik mobilizuojama fizinė priešprieša, bet ir bandoma sunaikinti legendą.
Tai - tik pavienis pavyzdys. Tačiau nesunku pastebėti, kad remiantis lygiai tuo pačiu tikrovę dezintegruojančiu klastojimo modeliu Rusija jau anksčiau apsiskelbė esanti šeimos vertybių, tradicinės gyvenimo sanklodos, naujos konfigūracijos tautiškumo ir nacionalinės savigarbos moderniame pasaulyje puoselėtoja, krikščionybės dvasios sergėtoja ir t.t.
Vis tik, kaip atrodo bent man, žmogus dėmesingas detalėms iškart turėtų pajusti tokių deklaracijų su politiniu pamušalu kiurai prasikišantį falšą: viskas tarsi ir taip, kaip turėtų būti, tačiau negyvas savo esme yra šis pažadų išaugantis miškas su plastmasiniais kankorėžiais ir Kremliaus laikrodžio gegute.
Eilę metų iš paslaugių žmonių girdėjau pasakojimą, tiksliau tariant, šnabždesius, kažką panašaus į netyčia išplepėtą paslaptį, kurios nesu vertas, kad esą V.Putinas yra tiesiog religinio šišo apsėstas žmogus, vos ne naujos formacijos stačiatikybės šventasis. Tačiau kaip rašo anksčiau minėtas filosofas, net ir velnias nėra ateistas, taigi ką jau kalbėti apie tuos, kurių, kaip yra pasakyta, nereikėtų demonizuoti.
Dar daugiau, - pastaruoju metu Rusija pasiskelbė kovotoja už žmogaus teises, o tai, nesunku nuspėti, reiškia, kad žmogaus teisių padėtis šioje šalyje dar labiau pablogės, ryškia kreive nusileis iki paskutiniųjų padalų.
Kalbėjome apie tokią pamėgdžiojimo seką, kuri naikina moralinę pasaulio tvarką arba, krikščionybės terminais tariant, temdo Kūrėjo šlovę, griauna Dievo darbus. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, iškalbingos detalės ir žmonių pastabumas, leidžia atskirti šias – realybės ir kvazirealybės, pirmavaizdžio ir klastotės, idėjos ir kičo - sferas.
Trumpai tariant, kvazirealybė kyla iš melo dvasios. Tačiau turime dabar galvoje ne tik visus erzinantį dezinformacijos vajų, kai žodžiai prasilenkia su faktais, žmonės yra begėdiškai klaidinami, bet dar labiau tą klastotės melą, kai dedamasi ne tuo, kuo esama, kai, V.Solovjovo žodžiais tariant, antikristas užsideda Kristaus kaukę.
Ne loginio pobūdžio ar net ne ideologinis melas, bet būtent toks ontologinis melas labiausiai žemina žmogišką orumą, tiesiog užgniaužia kvapą, iki pašaknų nukrečia nesmagumo drugiu, kad beveik automatiškai pasakai „ot, velnias“ (truputėlį šaržuojant terminų dauginimo inerciją, taigi labiau juokais nei rimtai būtų galima pasakyti, kad šios temos plėtotė praauga tokios teorinės konstrukcijos kaip „simuliakras“ teikiamas konceptualizacijos galimybes, taigi čia reikalingas skirtukas, įvedant naują terminą „diaboliakras“; lot. diabolus – velnias).
Kažin ar įmanomas pilnutinis pirmavaizdžio pakeitimas klastote, realybės kvazirealybe, tačiau net ir tuo atveju, kai būtis pasitraukia, likusiose išnarose dar ilgai kaupiasi negatyvi energija, juodas pelkės vanduo burbuliuoja, tęsiasi neaiški fermentacija su mįslingais paūmėjimais ir išlydžiais.
Iš tiesų, iki Hitlerio svastika buvo garbingas saulės simbolis, ženklo nešlovė – atėjo vėliau, savo ruožtu po Krymo okupacijos kolorado vabalų spalvų segamos prie krūtinės Georgijaus juostelės jau žymi ne ką kitą, o tik pasiryžimą dalyvauti nešvankumo orgijose.
