Lygiai prieš 5 metus, 2009-ųjų pavasarį, suskambo „Lietuvos ryto“ žurnalistės Laimos Lavaste telefonas.
Nepažįstamas vyriškis prisistatė: „Čia Andrius Ūsas. Norėčiau susitikti su jumis ir papasakoti, kaip Kaune įtakinga teisininkų šeima sukurpė pedofilijos istoriją. Teisinės institucijos prieš juos bejėgės.“
Tuomet L.Lavaste negalėjo įsivaizduoti, kad ši istorija nepaleis jos kelerius metus, pareikalaus daug kam nesuvokiamo atkaklumo, atskirs draugus nuo nedraugų ir leis pajusti, ką reiškia, kai realus pavojus gyvybei kvėpteli tiesiai į veidą. Ir pasės tiek baimės šalyje.
Penkerius metus Lietuvą draskiusi istorija nusinešė penkių žmonių gyvybę, sunaikino šeimas, našlaičiais paliko vaikus, valstybei kainavo milijonus ir nesutaikomais priešais pavertė pusę Lietuvos.
Daugybę straipsnių apie šią dramą parašiusi žurnalistė dabar skaitytojams pateikia ir knygą.
– Jūsų nauja knyga vadinasi „Kalės istorija“. Laima, kas ta kalė?
– Iš dalies gal ir aš pati? Jei gatvėje už nugaros išgirsčiau šūktelint „kale!“, turbūt atsigręžčiau.
Keleri darbo metai rašant apie Garliavos istoriją, kai po kiekvieno straipsnio komentatorių būdavau išvadinama iškrypėle, išgama, pedofilų gynėja ar dar baisiau, padarė įtaką.
Bet tai – ne mano istorija, nors knygoje yra ir asmeninių motyvų.
– Tai knyga apie Garliavos istoriją?
– Ne. Jai aprašyti neužtektų ir dešimties romano tomų.
Knyga – tik nedidelis, bet esminis tos istorijos momentas. Ir nors joje kyla vis didėjančios grėsmės nuojauta, pagaliau išsiliejusi žudynėmis, manau, kad tai drauge ir pati šviesiausia šios tragiškos istorijos dalis.
– Turbūt nelengva parašyti knygą apie istoriją, kurią beveik visi Lietuvoje mano gerai žinantys. Ar joje bus kas nors, ko mes nežinome?
– Klysta tie, kurie mano, kad žino viską. Žmonių protus per tuos metus sujaukė tiek įvykių, tiek paslaptingų mirčių, prieštaringų komentarų, kad niekas ir neprisimena, o gal net ir nežino pačios pradžios.
Šia knyga norėčiau žmonėms priminti, kad kartais tik plonytis apvalkalas mums garantuoja ramų ir saugų gyvenimą. Bet kurią dieną jis gali suplyšti.
Niekada negali žinoti, kada ir kodėl tavo gyvenimą lyg lėlę už virvučių ims tampyti kieno nors ranka.
Ši knyga išskirtinė tuo, kad jos pagrindas – tikras herojės Laimutės Stankūnaitės pasakojimas.
Apie vaikystę, jaunystę, ne visada lengvus santykius su tėvais, apie vaikiškas meiles ir pirmąją didžiąją penkiolikametės meilę dvigubai vyresniam vyrui, pirmąją naktį, svajones ir pragarą. Apie tai, kieno valia ji buvo paversta kale.
Tos herojės jau nebėra. Ji nebeturi savo vardo, pavardės, tapatybės. Svetimame krašte šiandien ji – ateivė iš niekur.
Knygoje skaitytoją sudomins ir niekada neskelbti pokalbiai telefonu, liudytojų parodymai, ekspertizės, daug autentiškų dokumentų.
Pagaliau skaitytojai sužinos, ko nežinojo ir apie tą garsiąją vaizdo juostą su 4 metų mergaitės „parodymais“, kurių pagrindu ir buvo užsukta kruvina išgalvotos pedofilijos istorija.
– Girdėjau, kad jūsų knygos nesutiko išleisti nė viena iš didžiųjų Lietuvos leidyklų. Ir iš tiesų ant jos nėra leidyklos pavadinimo. Kodėl? Juk teismas paskelbė galutinius sprendimus – pedofilijos istorija buvo išgalvota.
– Manau, kad atsisakinėta išleisti knygą ne dėl jos turinio, o dėl tų pačių nesuvokiamų dalykų, dėl kurių vienos šeimos kerštas išsiliejo žudynėmis ir jos vadeles perėmė iki šiol neįvardintos jėgos. Tai vis dar kelia baimę.
Šios knygos rankraščio leidyklos labai laukė. Bet po to viskas stabtelėjo, ji nepasirodė per Knygų mugę.
Vienų leidyklų atstovai atvirai pasakė: „Mes bijome ją spausdinti.“ Kitose pareikalavo raštiško Stankūnų šeimos sutikimo, o negavę nesutiko leisti. Bet knyga pasirodė, aš užsispyrusi.
Būtų baisu, jei Lietuvoje žurnalistas turėtų ko nors bijoti ar šokti pagal kažkokių nesuvokiamų draudimų dūdelę. Koks čia vos ne visuotinis tiesos baimės baubas apsigyveno Lietuvoje?
– O kam reikėjo Stankūnų sutikimo? Juk jų duktė – pilnametė?
– To sutikimo visai nereikėjo, nes knygą su L.Stankūnaite rengėme nuo praėjusių metų kovo iki liepos mėnesio, kol ji su dukrele dar gyveno Lietuvoje. Už savo pasakojimą Laimutė gavo ir sutartą honorarą.
Jos tėvai taip pat pritarė knygos rašymui, patys pasakojo apie savo jaunystę, abi dukteris. Išgirdę, kad knyga jau leidykloje, iškart sutiko su jos spausdinimu.
Bet kitą dieną jie pareiškė, kad knygą pirmiausia privalo perskaityti ir duoti leidimą spausdinti apsauga – matyt, turėjo galvoje Kriminalinės policijos biurą, kuravusį L.Stankūnaitės apsaugą.
Po dienos sąlygos dar labiau pasunkėjo – Stankūnai pareiškė leisią knygą spausdinti, kai baigsis visi teismai. Kaip toje pasakoje – kada sudėvėsi geležines kurpaites, nes teismai gal baigsis po 10–15 metų.
– Keista. Galima suprasti, kad savo knygoje jūs pastatėte savotišką paminklą jų dukteriai.
– Tikrai keista. Juolab kad nė vieno sakinio iš tos knygos niekas nebuvo skaitęs. Manyčiau, kad šios knygos pasirodymas kažkam atrodo pavojingas.
Kam? Nežinau. Manyčiau, kad tai galbūt yra susiję ir su tuo faktu, kodėl taip ilgai Čikagoje neva nerandama Neringa Venckienė ir jai neįteikiamas kvietimas į teismą, nors jos automobilio numerį ir adresą net aš galiu pasakyti.
Gal kažkas mano – kam vėl drumsti vandenį? Dar išplauks pasislėpusios didesnės žuvys...
Manyčiau, kad ir Stankūnams buvo pasakyta – norite, kad jūsų duktė ramiai gyventų ir būtų saugoma užsienyje? Tada – jokių knygų apie ją.
Bet tai tik mano versija. Tačiau jų poelgis man atrodo egoistiškas.
Juk nukentėjo ne tik jų, bet ir Ūsų, Furmanavičių, Milinių šeimos. Ar jų skausmas mažesnis? Ar jie neverti, kad nuo jų artimųjų būtų nuplautas purvas?
– O kaip savo poziciją vertina patys Stankūnai? Ar teko su jais kalbėtis, juolab kad jūs iš pradžių buvote vienintelė, taip atvirai prakalbusi, jog pedofilija yra išgalvota?
– Pačių Stankūnų paklausti negaliu. Kai L.Stankūnaitė praėjusią vasarą su dukrele išvyko į užsienį ir „Lietuvos rytas“ išspausdino paskutinį mano interviu su ja, tą patį rytą paskambinęs Stasys Stankūnas pareiškė, kad jų šeima su manimi nutraukianti visus santykius, ir liepė pamiršti jų telefonus.
– Tokia buvo padėka už jūsų darbą?
– Padėkų rašydama nelaukiu. Bet šiuo atveju tegul tai bus įvardinta kaip savotiška padėka.
– Tad apie L.Stankūnaitės dabartinį gyvenimą jūs nieko nežinote?
– Nežinau ir neprivalau žinoti. Velykinio sveikinimo ji man neperdavė. Žinau, kad ji gyvena laiminga, ir tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Juk to troško pusė Lietuvos.
– Ar ši istorija turėjo įtakos jūsų pačios gyvenimui? Ar vis dar tenka sulaukti neigiamos reakcijos, vis aiškinti tiesas, kurias patvirtino visos teisinės institucijos?
– Aš jau išgyvenau tą etapą, kai degiau įrodinėdama tiesą. Seneka yra pasakęs, kad baisiausia vergovė yra ta, kurioje žmonės būna savo noru.
Todėl tokiems žmonėms nieko nebeaiškinu. Skaudu, kad ši istorija atsijojo mano draugus. Bet ir į tai jau žvelgiu filosofiškai.
– Laima, negaliu nepaklausti to, ko jūsų, matyt, klausia daugelis – kas ir kodėl taip ilgai kurstė tariamos pedofilijos istoriją?
– Manau, kad skaitytojams įtikinamesnė atrodytų ne mano, o Kęstučio Betingio, bene geriausiai įsigilinusio į šią istoriją ir dėl jos praradusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro postą, versija. Negaliu jai nepritarti.
K.Betingis įsitikinęs, kad ši istorija prasidėjo kaip šeimos konfliktas, o po to į ją įsitraukė didelį svorį turintys asmenys.
Prisiminkite, kokia anuomet buvo socialinė, politinė padėtis Lietuvoje. Žmonės prie Seimo rinkdavosi daužyti langų. Reikėjo nuleisti garą. Seimo nariai net pasikeisdami važinėdavo prie N.Venckienės namų.
Aišku, ne dėl mergaitės. Dėl savo politinių interesų.
„Kad ir kokia protinga būtų buvusi teisėja N.Venckienė, iš to šeiminio konflikto viena ji negalėjo sukurti tokio monstro.
Taip, ji galėjo įkvėpti kitus griebtis nusikaltimų – įkalčių yra surinkta pakankamai. Bet išplėtoti tokią tragediją, institucijų griovimą ne jos ribotam teisiniam suvokimui“, – kalbėjo K.Betingis.
Kaip ir jis, taip ir aš manau, kad šioje istorijoje dar nepadėtas taškas.
