Nesuprantu, kaip bibliotekininkės nekuokteli nuo darbų ir kodėl nestreikuoja.
Už tūkstantį litų (jeigu uždirba pusantro, tai jau o-ho-ho!), Lietuvos bibliotekininkė padarys viską, ko iš jos reikalaujama: apmokys kompiuterinius beraščius kaimuose; surengs visus renginius, kuriuos nurodė savivaldybė; nuolankiai atsiprašys visų bibliotekos skaitytojų už tai, kad nusenę kompiuteriai plerpt ir užgeso, todėl nei išduoti, nei grąžinti knygos neįmanoma; pusę paros įvedinės į elektroninę sistemą anksčiau paimtų knygų sąrašą, nes, kai kietasis diskas nuo senumo suminkštėja, ištrinti duomenys nesugrįžta; kaip šuo pėdsekys saugos, ar po skvernu bibliotekos knygos neištempė perpardavinėtojai.
Viena bibliotekininkė sakė, kad periodiškai pasivaikšto po sendaikčių pardavinėjimo vieteles Vilniuje ir susirenka knygas su savo bibliotekos antspaudais.
Sužinojau smagių naujienų apie tai, kad, uždarius biblioteką Žirmūnuose renovacijai, knygos buvo perkeltos į užliejamas ir nešildomas patalpas. Pinigų renovacijai nėra metų metus, o knygos – netikite? – supelijo ir supuvo.
Kiekvienoje bibliotekoje darbuotojos man sakė, kad jų patalpomis ir personalu saviems renginiams yra linkusios pasinaudoti visos valstybinės institucijos per jų sukurtus darinius. Tai reiškia papildomas darbo valandas be jokio atlygio.
Tipinė bibliotekininkės darbo diena prasideda nuo skambučio: „Mes norime, kad jūs būtumėte mūsų socialiniai partneriai“. Bet kuris šmikis, išlupęs pinigų iš valstybės kuriam nors projektui, už „partnerystę“ bibliotekai neskiria nė lito. Pasiteisinimas irgi tipinis: „Tokia eilutė mūsų projekte nėra numatyta“. „Eilutė“ reiškia ne kostiumą – finansinį žargoną buhalterių leksikoje.
Kilnūs jaunimo ir bedarbių auklėtojai patiki bibliotekoms gyventojų „užimtumo“ projektus. Kaip nemokamai juos vykdyti, irgi turi sugalvoti biblioteka.
Bibliotekų direktorės ir net direktoriai vienu balsu tvirtino, kad vyriausybinės institucijos į pasitarimus bibliotekų klausimais jų nekviečia.
„O, kad mes turėtume reikalų tik su knygomis ir skaitytojais, - būtų rojus. Knyga bibliotekoje tampa beveik trečiaeilis reikalas. Nemokamai dirbame visų įmanomų renginių vadybininkėmis. Šitas išnaudojimas prakilniai vadinamas darbu humanitariniams tikslams“, - apibendrino viena iš jų.
Ir vis tiek bibliotekininkė nekuoktels, nepyptelės ir neis streikuoti. Kaip pavadinti šį protu nesuvokiamą reiškinį? Beviltišku užguitumu ir baime prarasti paskutinį kąsnį?
Viena direktorė man pasakė: „Protingiausia būtų prieš abitūros egzaminus ir studentų sesijas visose bibliotekose paskelbti visuotinį streiką. Gal atsibustų bent tie valstybininkai, kurių vaikas neišlaikytų sesijos“.
Nuoširdžiai linkiu jums pilietinės drąsos, išnaudojamos bibliotekininkės.
