„Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai iki 7 metų neliktų be suaugusių ar vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros, o nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto 7-14 metų vaikai negalėtų būti palikti be pilnamečių priežiūros“, – tokią nuostatą Seimui siūlo priimti įstatymo projekto rengėjai.
Esu įsitikinusi, kad jie nori tik gero – iš tiesų, vaikus reikia prižiūrėti. Tačiau normalūs tėvai ir taip stengiasi kaip įmanydami pasirūpinti savo atžalomis. O vaikams neužtenka vien tik tėviškos meilės, reikia ir maisto, drabužių, pagaliau – kažkokių pramogų, lavinimo. Visa tai nemažai kainuoja, todėl tėvams tenka daug dirbti, kad išlaikytų šeimą.
Va būtent daug dirbantys tėvai naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto sumanytojams greičiausiai ir nepatinka. Šio įstatymo rengėjų akyse kokiame nors prekybos centre iki vėlaus vakaro dirbanti išsiskyrusi moteris, priversta palikti, tarkime,
12-metį vakaroti vieną namuose (nes seneliai toli, o auklės samdyti nėra už ką), yra didesnė nusikaltėlė, nei asociali daugiavaikė, kurios vaikus, kol ji ištisomis paromis girtauja, prižiūri vyresniosios atžalos (gal dar pamenate praėjusią savaitę iš namų į mišką pabėgusią 14-metę, kuriai motina buvo užkrovusi pareigą rūpintis keturiais jaunesniais savo vaikais?).
Nors skirtas tramdyti visus netinkamai su savo vaikais besielgiančius tėvus, šis įstatymas baisus tik normaliai protaujantiems žmonėms. Paprastai socialinės rizikos šeimoms tokie popieriniai įstatymai – nė motais. Baudų jie nebijo, nes su retomis išimtimis dauguma niekur oficialiai nedirba ir pajamų neturi, netekti vaikų irgi nesibaimina. Kaip sakoma, ne bėda, atims šituos – „pasidarysim naujų“.
Užuot įstatymų vėzdu grūmojusi bandančioms savo jėgomis galą su galu sudurti šeimoms, valstybė turėtų pasirūpinti realia ir savalaike pagalba iš tiesų skriaudžiamiems vaikams.
Tikriausiai ne paslaptis, kad baisiausios išgertuvės paprastai vyksta vakarais, naktimis, savaitgaliais ar per šventes. Tačiau kaip tik tuo metu prisikviesti vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų gelbėti girtuoklių neprižiūrimo ar skriaudžiamo mažylio nepavyks – jų „valdiškos“ darbo valandos jau būna pasibaigę.
Vieno Lietuvos rajono policijos komisariato viršininkas yra pasakojęs, kad patruliai, penktadienio vakarą su girtaujančia kompanija radę vos kelerių metų bamblį, niekaip negalėjo prisiskambinti rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms – nei viena jų po darbo valandų ragelio nekėlė. Tik tuomet, kai komisariato viršininkas paskambino vicemerui ir papasakojo apie kuriozinę situaciją, paimti iš pavojingos aplinkos mažylio atskubėjo visas vaikų teisių gynėjų desantas.
Gal vaikų gynėjams reikėtų imti pavyzdį iš aplinkosaugininkų? Prieš porą mėnesių Aplinkos ministro įvesta nauja tvarka – apie daromą gamtai žalą (brakonieriavimą, neleistiną žvejybą, deginamą žolę ir t.t.) gyventojams pranešus bendruoju pagalbos telefonu 112, informacija iškart perduodama nuolat pakaitomis budintiems aplinkos apsaugos inspektoriams. Tačiau atrodo, kad kol kas Lietuvoje labiau rūpinamasi paukštelių ir žvėrelių, o ne vaikų gerove.
